Dakotiškas

Jei padauginęs sykį Ugninio Vandens
joji namo - ne kojotui tikriausiai
tavo mylima skvo iškedens
kailį. O savo brangiausiam.

Čia prérijos, žmonės gimsta laisvi;
laisvi auga, mokosi, juokiasi,
medžioja, kovoja, jodinėja raiti.
Čia subręsta ir tuokiasi.

Jaunystė, gaiva, raižiniai ant totemo,
vardas skambus, penki kailiai sulipę,
(gyvatės galva – paminėt bus į temą) -
atnešė kraičio Skambioji Daina į tavąją tipi.

Dakoto akim šiems laikams
tipi jau aiškiai per maža.
Tavąjai skvo ir vaikams
daug patogesnis vigvamas.

Ugniakuras; holas - gerai suplanuotas;
ryte vakare - saulė į langus;
bizonų kailiais visas plotas nuklotas;
ir aptvaras dviems mustangams...

Juk aišku, nūnai nėra prabangu
vienoj šeimoj tie du mustangai...
Nors kitą sykį medžioklėj baugu -
kainuoja kriauklių; kainuoja brangiai.

Medžioklėj, žinia, slypi įvairūs pavojai.
Tarkim, pasisekė. „Lišną“ kriauklę „pakėlęs“...
Tatankai-Jotankai deklaruok sumedžiojęs,
nes Renkantys Kriaukles nemiega...

Degančiu Vandeniu gydai žaizdas,
paliktas dantų, strėlių ir iečių...
Kailį kedena tau ne bet kas –
Tavoji skvo. Gali kentėti....