Pabūk man tuo,
kuo niekad nebuvai -
puokšte lietaus,
gurkšniu ledinio vėjo...
... už lango ruošiasi
žydėt klevai,
pamiršę,
kad žiema dar neišėjus...
Pabūk liepsnojančiu
rudens lapu,
kuris nors krisdamas
sušildo sielą,
kai vaikščioju
tarp apsnigtų kapų,
o varpas gaudžia
praradimų gėlą;
pabūk snaige,
tik neištirpk ūmai
ant delno,
kai iš sapno atsibusiu...
Pabūk man tuo,
kuo niekad nebuvai,
arba - akimirką -
kuo niekada nebūsi!