Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







2 skyrius. Krokodilo viešnagė


Ekstravagantiškasis ponas van Grimas!

Helgas van Grimas ir jo rubininis haremas!

Štai jau gerą mėnesį gaudė ir netilo Niu Tokajaus grietinėlė. Rodos, dar niekados nebūta tiek susijaudinimo, tiek džiaugsmo kupinų šūksnių ir tiek piktų apkalbų dėl vieno vienintelio žmogaus, mieste dar nė nepasirodžiusio. „Tu girdėjai? Ogi šiąnakt atsibasto tas keistuolis van Grimas!“ – tratėdavo susitikę verslo rykliai. „Sako, neva jo haremas – visai ne haremas, o Čilės transvestitų gauja,“ – iš nesuprasi kur pasigavo kvailą gandą vadinamosios „bohemos“ atstovai. „Kurių galų reikia nešiotis žaislinį kardą prie šono?“ – tarytum nepatenkinti burbėjo teisininkai, kuriems šis klausimas iš esmės turėjo būti next to nothing. Ir ne tik jie! Daugybę žmonių – pradedant juristais, plačia visažinių eisena matuojančiais teismo sales, ir baigiant mokslininkais, kurie didžiąją paros dalį praleisdavo prie mikroskopų bei idealiai nublizgintų kolbų – žodžiu, visą minią ūmai suvienijo keistas ir iš pažiūros nelabai paaiškinamas interesas. Helgas van Grimas.

O istorija prasidėjo štai kaip. Dar spalio mėnesį, regis, devynioliktąją dieną, garbusis Didžiojo Apelsino meras Gvidonas, įgūrinęs į savo prašmatnų kabinetą, ant ąžuolinio darbo stalo aptiko ne tik įprastą Machiatto puodelį, bet ir itin keistą raudonos spalvos voką, papuoštą auksinę braškę vaizduojančiu lipduku. Pavartęs minėtąjį voką rankose, ir numykęs skeptišką “Hmm...“, meras jau rengėsi pakviesti sekretorę; būtinai reikėjo išsiaiškinti, kokia paslaptingojo siuntinio atsiradimo priežastis ir kodėl, nepaisant merijos taisyklių, jis nepasižymi jokiu užrašu, informuojančiu apie adresantą ar nurodančiu laiško temą. Tačiau po akimirkos vyras persigalvojo ir nusprendė, esą bus šimtąsyk išmintingiau pirmiausia pačiam patikrinti voko turinį, o tik tada į šį reikalą velti ir sekretores.

Kaipmat sučežėjo negrabiai plėšomas kraujo spalvos popierius, ir ant stalo iškrito rožinis lapas. Jame pono Gvidono laukė antai koks tekstas, purpurinėmis kaligrafinėmis raidėmis išvedžiotas:

Konnichiwa, Herr Mere!

Tik susimildamas, mon cher, nesistebėkite ir nepykite dėl sprendimo pirmiausia parašyti ne kam kitam, o būtent jums. Ilgai Savo galvą sukome, spėjome veik šimtą atvykimo scenarijų sukurti... ir galų gale, sviedę tuos niekingus rankraščius ugnin, nutarėme, kad toks laiškas, kur, tikimės, dabar rankose gniaužiat, - geriausia išeitis. Tiesa, pirmiausia Mūsų protą buvo užkariavusi viliokė idėja atsibastyti netikėtai: išdygtume nelyginant Šoklusis Džekas, antkapio šešėly tūnojęs, – būtų visiems siaubo bei džiaugsmo. Bet štai bėda: juodo apsiausto neturime. Ir Niu Tokajus – toli gražu ne kapinės.

Paskum, kaip jau minėjau, dingtelėjo, jogei reikėtų tekstą suraityti ir išsiųsti miestan. O kam? Be abejo, pažįstu ne vieną niutokajietį – garsas apie jūsų megapolį toli siekia. Tik kurių galų, sakome, Mums serijinius žudikus, pinigų padirbėjus ar vadinamojo miokslo vyrus pranešimais malonint – jiems gi Mes paskutinėje vietoje, be to, būtent šios žmogelių kategorijos nuolatos apsikrovusios darbais. O tamsta, kiek turėjome miklumo nugirsti, pavasarį laisvesnis, ne taip rūpesčiuos paskendęs. Tad sumojome perduoti žinią apie Savo būsimą vizitą tiesiai į Mūsų bičiulio (o tai yra jūsų) rezidenciją. Juk, all points considered, esat būtent tas asmuo, po kurio informavimo tikrai galėsime nebūgštauti dėl neprašyto svečio antpečių. Ar ne taip?

Regis, viskas. Žodžiu, atvykstame. Matyt, po gero mėnesio jau lipsime iš lėktuvo ir žymiojo Niu Tokajaus oro įkvėpsime.

Iki greito ir, viliuosi, malonaus susitikimo.

Helgas van Grimas, turtuolis ir keliautojas.

PS: Pamiršome paklausti: jūs mėgstate braškes? Tuo atveju, jei atsakymas pasirodytų teigiamas, kabineto kampe tamstos laukia siurprizas – kuklus siuntinukas nuo Mūsų.


Iš tikrųjų – mažumėle dešiniau durų, prisiglaudusi prie dviejų sienų pūpsojo nedidukė pilvota statinaitė, raudonai nudažyta.

Sutrikęs meras pažvelgė į laišką, tada – į statinę, paskui – vėl į laišką. Tirtančiais pirštais apčiupinėjo žilą pakaušį - šito nevalingo judesio visados griebdavosi, kai užgriūdavo nelauktas suglumimas - ir, murmtelėjęs „nieko nesuprantu“, ryžosi pašaukti sekretorę.

- Betse!

Netrukus koridoriuje pasigirdo kaukšėjimas, ir kabinetan, krypuodama užpakaliu nelyginant gyvenimu patenkintas anglų buldogas, įlingavo sekretorė – liesas, išstypęs padaras, apsiginklavęs aukštakulniais bateliais ir panoramos dosniu mini sijonu.

- Kvietėte? – retoriškai pasidomėjo Betsė, sukinėdama geltoną nelyginant tulžis garbaną.

- Taigi kad kviečiau, - meras atsiduso ir, nutaisęs piktoką miną, sumojavo neseniai perskaitytu laišku. – Pirma, kas čia? Antra, kas ten, kampe?.. Kiekgi galiu kartoti: negalima - tiesiog neleidžiama – mano darbo kabinetan kišti visokius anoniminius siuntinius, pirma neužlipdžius atitinkamų prierašų, a? Be to, draudžiama brukti paskutinį šlamštą – tokį, koks ir yra šis laiškas... Kaipgi... – vyriškis įsikarščiavo ir, nesąmoningai gestikuliuodamas, delnais ore braižė fantastiškas figūras. - Paaiškinkite man, Betse, kaipgi turėčiau reaguoti, gavęs įtartiną pranešimą nuo neaiškaus plauko užsienio turisto, kuriame šis porina apie  atvykimą, ir įžūliai prašo informuoti visuomenę! A, Betse? O gale sužinau: kaip kyšį, turistas atsiuntęs statinę su uogomis! Ne, tai tiesiog nepakenčiama.

Ir savo paties kalbos sujaudintas Gvidonas įnirtingai tvojo delnu per stalą – tarytum šitaip pateikdamas paskutinį ir nenuginčijamą pykčio įrodymą.

- Šis laiškas, - abejingai paaiškino Betsė. – Yra nuo pono Helgo van Grimo...

- Dėkoju, tatai jau supratau! Klausiu, kokio velnio tas van Grimas trikdo mane savo bereikalingomis keverzonėmis, a?.. Po paraliais, net didžiausiam pasaulio bukagalviui turėtų būti aišku: Niu Tokajaus merija – ne Laplandija, o aš – ne Kalėdų senis.

Sekretorė sausai šyptelėjo.

- Rodos, - pastebėjo ji. – Ponas van Grimas šiuo atžvilgiu netaiko išimčių.

- Išimčių? – išsižiojo priblokštas meras. – Išimčių?! – ūmai praradęs savitvardą sududeno. – Betse, ką gi jūs norite tuo pasakyti?

Sekretorė šiek tiek pasimuistė ir bjauriu įpročiu ėmė grūstis lakuotą nagą tarp dantų. Numanu, jog apie paslaptingąjį Helgą van Grimą žinojo ganėtinai daug. Pagaliau ryžosi prabilti.

- Matot, mere... pone, - iš lėto pradėjo ji. – Jūs manding neinformuotas, nes neskaitot gelton... na, tam tikros rūšies laikraščių. Tad nenuostabu, jog ši žinia jus užgriuvo kaip turistas iš dang... norėjau pasakyti, kaip žaibas iš dangaus. O va aš seniai skaičiau. Ir apie poną van Grimą, ir apie jo keistenybes visokias.
Domėjausi. Kitaip tariant, žurnalistai anksčiau už visus, pirmieji reikalą iššniukštinėjo... Suprantat, apie ką aš?

  Meras nesuprato. Lediniu žvilgsniu sekė vyšnines Betsės lūpas. Moteris mintyse grandioziškai nusikeikė, sumojusi, jog vis dėlto reikės išdėstyti viską – viską ligi galo. Ji nebuvo pratusi prie varginančių tiradų: darbe dažniausiai pakakdavo vos poros dešimčių trumpų sakinių per dieną, o už merijos ribų Betsi apskritai buvo linkusi niekinti kalbėjimo dovaną, ypač bendraudama su priešingos lyties atstovais.

- Tas Helgas... Žodžiu, jis – pasaulyje pagarsėjęs keliauninkas... Turtingas bei įžymus. Bastosi iš vienos šalies į kitą. Niekas nežino, nei iš kur atsiradęs, nei kodėl turtais kako... tai yra, kodėl turi tiek daug pinigų... Žinoma, esti įvairių versijų šiuo klausimu, - ir Betsė kaire ranka įnyko mostaguoti kažkokias elipses, tarytum trokšdama pavaizduoti galybes nuomonių apie van Grimo kilmę. – Kai kas teigia, esą jis išpešęs nemenką palikimą iš žuvusio giminaičio testamento. Kiti mano, jog van Grimas... na, tiesiog didelis šarlatanas ir nusikaltėlis...

- Linkęs pritarti, - urgztelėjo Gvidonas.

- Kaip ten bebūtų, yra ir visai aiškių faktų apie keliautoją. Pirma, mėgsta raudonas ir geltonas spalvas.

Antra, jaučia silpnybę uogoms... norėjau pasakyti, braškėms.

Meras mašinaliai nužvelgė kampan įspraustą statinaitę. Sekretorė toliau lenkė pirštus.

- Trečia, dievina prabangą. Ir galiausiai... eee... mėgsta pranešti apie savo atvykimus... na, tam tikriems žmonėms tam tikrais būdais, - Betsė linktelėjo į ant stalo tysantį praplėštą voką. -Va taip.

Kurį laiką kabinete įsikaraliavo tyla: Gvidono pirštai nardė po žilus iš pakaušio styrančius kuokštus, sekretorė be garso grąžė rankas. Rožinis popieriaus lapas gulėjo ant darbastalio ir, regis, buvo susilenkęs į pašaipų, įžūloką šypsnį.

- O kaipgi čia susiklostė, Betse, - pirmasis tykos juostą nukirpo meras. – Jog jūs šia temą taip nuodugniai išnagrinėjusi, o aš apskritai nieko negirdėjęs, a?

Jis atsilošė odiniame krėsle ir smerkiančiai pašnairavo į sekretorę.

- Matot, pone, tiesiog... na, skaitom skirtingus laikraščius, aš domėjausi ir... ir...

- Ir todėl, gavusi šį pasigailėtiną siuntinį, nusprendėte perleisti tiesiai man, ar ne taip? Nes manėte, jog seniai svajoju susipažinti su tuo jūsų legendiniu Helgu van Grimu, kur taip išgarsino geltonoji žiniasklaida, a?

- Na...

- Taigi, - meras giliai įkvėpė ir paskelbė nuosprendį. – Imkite gi šį laišką, Betse, ir darykite, ką norite. Įsirėminkite ant sienos, išmeskite į šiukšlių dėžę, sušerkite šuniui... Tik kad aš daugiau negirdėčiau apie sukčių van Grimą ir neturėčiau tenkinti jo ekstravagantiškų užgaidų. Ne mano kiaulės, ne mano pupos. Tikiuosi, supratote?

Betsė balažin ką numykė, nevikriai pasilenkė ir, viena ranka pagriebusi laišką, kitoj raudoną popierių sugniaužusi, iškaukšėjo iš kabineto. Dusliai atsikosėjo uždaromos durys.

Likęs vienas, meras sekundėlei nuleido, kaip jam atrodė, apsunkusius akių vokus ir, mėgaudamasis krėslo minkštumu, ištiesė abi kojas ant stalo. Helgas van Grimas ir apskritai šis nedidukas incidentas išsyk paliko mintis, tik ūmai kūną bei protą sukaustė kaži koks sunkiai paaiškinamas nuovargis. „Tai iškamavo rūpesčiai prakeiktieji“, - dingtelėjo Gvidonui. – „Reikėtų kavutės gurkštelti, nes antraip šiandienos neištversiu.“ Atsimerkė, tingiai siektelėjo Machiatto... ir,  suklykęs širdį veriančiu falcetu, šokte šoktelėjo iš vietos, mažne apversdamas darbastalį. Vyzdžiai išsiplėtė, kvėpavimas sutankėjo, o širdis pradėjo trypt čiačiotką.

Mat pasirodė, kad šalia puodelio tupėjo velniažin iš kur išdygęs miniatiūrinis permatomas krokodilas. Oda geltona, akys mėlynos mėlynos, snukis grėsmingomis iltimis padabintas. Bet keisčiausio ir bene labiausiai gluminančio būta kito bruožo. Šmėkla vilkėjo drabužius: pusę kūno dengė dailus raudonas švarkelis, ant šaržiškai apvalaus pakaušio pūpsojo tokios pačios spalvos skrybėlaitė, o prie šono styrojo makštyse paslėptas kardas neįtikėtinai ilga rankena.

Vaiduoklis pasuko gleivėtą galvą į amo netekusį merą, atsistojo ant trumpų užpakalinių kojyčių, ir, skambiai pliaukštelėjęs uodega per ąžuolinį paviršių, kad užriko:

- Tai ką, mon cher, rasi iš proto išsikraustei?!
 
Mon cher, suprantama, nieko neatsakė, vien sužiopčiojo nelyginant egzekucijai paruoštas karpis ir prie sienos prisišliejo.

- Mes balandėlį, vadinasi, lauktuvėmis maloniname, rašalą eikvojame, - tūžo krokodilas. - O jis, pasigrožėkit, dar įžūlauja, net įsimiklino prasivardžiuoti! - ir sutvėrimas, sunėręs priekines galūnes už nugaros, leidosi vaikštinėti pirmyn atgal stalo paviršiumi. – Prisiekiame, tikras Šiklgruberis iki trisdešimt trečiųjų!

Gvidonas pajuto, kaip vaizdas akyse temsta – regis, dar šiek tiek ir žmogus tėkštųsi ant grindų be sąmonės.

- Pažįstame mes jus kaip nuluptus, - toliau piktai postringavo mįslingasis krokodilas. – Nabuchodonosoras, Kolumbas, Dima melagėlis, o nūnai – tamsta.  Pirmiausia laikosi už vietos tartum melžėja už tešmens, o vėliau, kai pavojus dingsta, įsitaiso sekretorę ir dykaduoniauja! Tarp kitko, jeigu toliau nedrausi anai jūsų femme tokių sijonų mautis, greit reikės merijoj kabint raudonus žibintus.

Staiga šmėkla sustojo ir dūrė mažyčiu pirštu į pakraupusį vyriškį.

- Žodžiu, taip: nusivylėme mes tavimi, pasipūtėli Gvidone, ir, beje, smarkiai. Buvome gi nusprendę žmoniškai pasišnekėt, o pats nelyginant gyvulys pasielgei... Et, neturime nei laiko, nei noro daugiau gražiai prašyt – įsitikinome, jog šitai bergždžias Sizifo triūsas. Todėl įspėjame paskutinįsyk: kad ligi mūsų atvykimo būtų kokiame skaitomame ir gerbiamame - pabrėžiame, skaitomame ir gerbiamame - laikrašty tavo paties, tai yra Niu Tokajaus mero, pranešta, jog mes - ponas Helgas van Grimas - yra nepaprastai laukiami ir būsią maloniai sutikti oro uoste. Viskas aišku?

  Nespėjus iš siaubo drebančiam merui kaip nors patvirtinti, kad tikrai „viskas aišku“, krokodilas prižingsniavo prie kavos puodelio ir, įkišęs pailgus nasrus tiesiai į gėrimą, šauniai siurbtelėjo.

- Klaiku! – tūžmingai metė. -  Čia, mielasai, ne Machiatto, o grynų gryniausia pornografija. Dargi juoda!

Tai būta paskutinio lašo. Gvidonas susiūbavo, jo akys apsiblausė, rankos bejėgiškai nusviro ir garbiojo mero kūnas išsitiesė netoli darbastalio.

... Atsipeikėjo tik po gero pusvalandžio. Šalimais nesimatė jokio krokodilo, atšalęs kavos puodelis stovėjo pilnut pilnutėlis. Tačiau siaubingai, tiesiog nežmoniškai norėjosi miego. Ir galvą tarytum kas plieniniu lanku būtų spaudęs.

- Betse! – pašaukė meras girto žmogaus balsu. – Betse!

Įkulniavo sekretorė.

- Kvietėt?

- Betse, ar neišmetėt laiško?

- Ne... O Viešpatie, kas jums?

- Betse, grąžinkit jį... grąžinkit tučtuojau, - sumurmėjo žmogus, pajutęs, kaip nuovargio grąžtas skverbiasi vis giliau į protą.

-  Bloga? Susitrenkėt? – nepaliovė klausinėti sekretorė, priblokšta vyriškio išvaizdos bei intonacijos.

- Viskas gerai, viskas tiesiog puiku, Betse, - Gvidonas jau nebe murmėjo, o tiesiog šnabždėjo panosėj. – Nuostabu... Didžiai gerbiamas...  gerasis... mielasis Helgas van Grimas...

- Pone?!
     
- Yra nepaprastai... laukiamas ir... būsiąs maloniai sutiktas oro uoste, - stenėte išstenėjo meras ir vėl drėbėsi ant grindų.

Šįkart užknarkė.
2006-01-24 23:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-05 22:47
Nuar
Lyginant su kitais, šiame kūrinyje autorius pasistengė būti savitu ir kurti be žvilgčiojimų į šalis. Pagirtina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-25 20:24
_I_
_I_
Įdomiau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą