Rašyk
Eilės (72597)
Fantastika (2173)
Esė (1694)
Proza (10239)
Vaikams (2471)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 99 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lauke jau temo. Visą dangaus skliautą buvo užtvindę grėsmingi tamsūs debesys – jie raitėsi, lipo viens ant kito, vis išdykėliškai pasigalynėdami dėl geresnės vietelės virš Niu Tokajaus centro. Kartkartėmis ten bei šen blyksteldavo ryški žaibo gyvačiukė, ir po kelių akimirkų jai pavymui nusikvatodavo šelmis griaustinis. Jokių properšų, bent mažyčio saulės spindulėlio, pro tą purviną pilkumą prasiskverbsiančio!
O apačioje, po debesų kupolu, driekėsi pamažėle rimstantis ir liūdnas miestas. Gaudesys, triukšmas – ta įkyri Didžiojo Apelsino muzika – nuslopo, užleisdama vietą tuščiai slogumo darganai. Pavieniai praeiviai, susisupę į šiltas striukes bei apsiaustus, kažką piktokai burnodami ar dar pikčiau tylėdami, skubiai žingsniavo purvinais šaligatviais, sprukdami nuo artėjančios liūties. Daugelis rankose jau spaudė paruoštus skėčius.
Ivanas Bezuchovas, priešingai, net nepasivargino apsiausto užsisegti. Keistuolis pakėlė galvą, įkvėpė teršalų prisisiurbusio oro, ir, staigiai trūktelėjęs savo kūną iš vietos, nubėgo, kur akys vedė. „O kur daugiau bebėgsi, jei viskas čia vienoda nelyginant klastingame labirinte?“ – šmėstelėjo Bezuchovo galvoje. Šimtai parduotuvyčių, kavinukių, barų, restoranų, biurų – žodžiu, kiekviena smulkmena, atsivėrusi Ivano žvilgsniui, atrodė niauri ir beprasmybės kupina.
„Tad štai ji, nūdienos religija! Tie žmonės, liūdnai pėdinantys gatve, yra patys save sugniuždę, o tariasi užkariaują pasaulį. Tai ikarai!“ – dingtelėjo vyriškiui.
Tuo tarpu mano kuklia nuomone, šio teksto autorius tiesiog neturi teisės toliau porinti pono Ivano Bezuchavo kelionės, prieš štai trumpam nestabtelėjęs ties ta vieta, kur vyksta pati kelionė.
Niu Tokajus.
Jeigu pažvelgtume į Didįjį Apelsiną iš paukščio skrydžio, prieš tai kur nors įsigiję nepaprastai gerus žiūronus, idant karts nuo karto galėtume priartinti vaizdą, - tik tada rasi suvoktume, kas per įstabus organizmas esti šis miestas.
Centrinės – šurmulingos bei dangoraižiais pasipūtusios - gatvės buvo Niu Tokajaus arterijos. Nuo jų raizgėsi platus ir painokas venų tinklas, kuris savo ruožtu išsiskaidydavo į kapiliarus. Tatai būta mažyčių ir nereikšmingų gatvelių rašto: pasitaikydavo čia ir jaukiais nameliais papuoštų keliukų, kuriais karts nuo karto pradardėdavo koks užsisvajojęs automobilis; taipogi visiškai purvinų ir siaurų landų, kurios atrodydavo vienodai niūrios tiek dieną, tiek naktį; ir galutinai prišnerkštų skersgatvių – įvairaus plauko banditėlių teritorijų. Nuo pat ankstaus ryto ligi senio vakaro šiomis gyslomis tekėdavo Niu Tokajaus kraujas. Verslininkai bei tarnautojai, susivaržę elegantiškais kostiumais, mokiniai ir studentai, velkantys su laiku pilnėjančias kuprines, valkatos su kišenvagiais, irgi išsiruošę eilinei darbo parai – moterys, vyrai, jauni, seni... Visi jie veikla ir dienotvarke akimirką iš akimirkos tapė Niu Tokajaus portretą. Mašinos tai lėkdavo pasiutusiu greičiu, tarytum neregėdamos gausių kelio ženklų; tai, atvirkščiai, susijungdavo į darnias kolonas, ir lėtai slinkdavo link savojo tikslo, vis sustodamos ties raudona šviesoforo akute. Dviratininkai ir motociklininkai įžūliai manevruodavo eismo kamščiuose ir kėsindavosi į neatsargius pėsčiuosius. Lėktuvai, praūždami dangaus žydryne, primindavo, jog ten, viršuje, egzistuoja savas grafikas.
Tačiau nepaisant vis pasikartojančio paros ciklo, šis didžiulis, amžinai jaunas ir sykiu senstantis kūnas buvo valdomas ne dienotvarkių ir netgi ne įstatymų. Jo soste greičiau buvo įsikūręs egzistencializmo absurdas, o ne futurizmo darna. Pavyzdžių? Trečiojoj aveniu kažkoks besarmatis numetė plytą. Ši ramiai sau pūpsojo ant kelio, kol josios guolio nesudrumstė pašėlusiu greičiu skriejantis „Linkolnas“. Automobilis, pasirodo, priklausė ne kam kitam, o ponui X, kur vadovavo kompanijai Y. Didžiai gerbiamas X vėlavo į darbą, todėl vairavo kaip pamišėlis ir laikė pareiga nepaisyti greičio apribojimų. Užtaikęs ant plytos, vyriškis pasipiktino ir nustojo tikėjęs Dievą. Tądien jis atleido tris darbuotojus, o vienas jų sugrįžo namo ir paėmė žmoną įkaite. Operacijoje, vaduodami vargšę moteriškę, dalyvavo tuzinas pareigūnų. Du iš būrio tragiškai žuvo, kai šalia namo esantys kanalizacijos dangčiai pasirodė nevėkšliškai pritvirtinti... Tokių keistų grandinių pasirodydavo be krašto daug. Taip, tai buvo išimtys, bet jų gausa konkuruodavo su taisyklėmis. Ir kas baisiausia: to niekas nepastebėdavo – net laikraščių redaktoriai, kurie savo leidinius kasdien apipildavo milžiniškomis antraštėmis apie panašius „mažmožius“.
Žodžiu, rasi gerbiamosios sistemos ir būta šio namo karkaso, tačiau betonas – daugiausia smulkmenos, niekšybės ir chaoso dėlės. 
Ivanas Bezuchovas mažumėle pabėgėjo gatve ir staiga nėrė į pirma pasitaikiusį skersgatvį. Po minutės pakeitė jį į antrą, o šį – į trečią. Paskum pasuko į dešinę ir vos nenuvertė kažkokio juodaodžio gremėzdiškais rožiniais akiniais.
- Hey, guy, žiūrėk sau po kojom! - krioktelėjo juodukas skrupulingai taisydamasis savo sunglasses.
- Atleiskite, esu idiotas! – skubomis ir nevykusiai atsiliepė Ivanas, nė žingsnio nesulėtinęs. O galvoje sukosi nepailstanti mintis.
„Kažkur... kažkur... kažkur... Išsigelbėjimas! Pagaliau! Pagaliau! P a g a l i a u! “
Bet nesurado pilkasis apsiaustas nieko nei už šešto, nei už dešimto, nei už dvidešimto kampo. Ir tuo metu sieloje ėmė sklisti paniškas nusivylimas. „Ir kaipgi, Viešpatie, kaipgi aš jį aptiksiu?“ – sniego gniūžtė, paleista nuo kalno, vis didėjo. – „Kas gi tai? Žmogus, siena, konteineris? Kas? Konkretumo, konkretumo, konkretumo! Štai ko trūksta… Bet rasi jokio išsilaisvinimo nė nėra... Be jokių abejonių, mano kančia atlėgo. Tačiau gal tai tik įsibėgėjimas prieš stipresnių smūgių krušą?..“
Pastaroji mintis atrodė kone stingdanti. Šiuo metu sielos sopulys iškilo taip įsipykęs, jog Ivanas Bezuchovas nė už ką nenorėtų grįžti į jo alinantį ūką.
„Nagi, mikliau šviesk iš makaulės tas beleberdas, drauguži. Svarbiausia – ieškojimas. Būtent jisai apdovanotas prasme, koks nepagrįstas iš pirmo žvilgsnio beatrodytų. Jei tau bus suteiktas nors plonytis siūlo galelis, nors menkiausia nuoroda pasirodys tavajam kely… galbūt rasi raktą iš savojo širdgėlos kalėjimo! O taip!“
Po pusvalandžio žmogus pilku apsiaustu nejučiom atsidūrė toje Niu Tokajaus dalyje, apie kurią visas didysis Apelsinas mėgdavo sakyti: „Išdrįsęs čia ateiti be šaunamojo ginklo įrodo, jog yra arba paskutinis kvailys, arba mazochistas numeris vienas.“ Ir iš teisybės šiame ironija trenkiančiame priežodyje būta klaikiai daug tiesos: rajonas, nuo neatmenamų laikų minimas Ypoefslendo vardu, buvo pati pavojingiausia, purviniausia, beviltiškiausia miesto vieta. Nusikaltėlių ir apleistų namų rojus, atvykusius pagerbiantis apgaulinga tyla. Kasdien būtent iš šios „skylės“ plaukdavo nesuskaičiuojami pranešimai apie apiplėšimus, muštynes, žmogžudystes, net susišaudymus. Pasitaikydavo atvejų, kai išsiblaškęs pilietis netyčiomis užklysdavo į Ypoefslendą ir dingdavo kaip į vandenį. Vėliau pasigirsdavo paliktos šeimos raudos, policininkai rengdavo grandiozines paieškas, dekoruodami jas Elzaso aviganiais arba sraigtasparniais, o ketvirtoji valdžia, pajutusi šviežieną, sarkastiškų tekstų kruša boksuodavo pareigūnų triūsą. Betgi viskas bergždžiai – nėra žmogaus, ir nesugrąžinsi! Tuo tarpu į vidines Ypoefslendo nelaimes, tai yra kruvinus nusikaltimus ir nepailstančių gaujų susidūrimus, jau senokai nieks nekreipė dėmesio: visiems tatai atrodė kone aksiominis reiškinys. Bet baisiausia Ypoefslendo šmėkla, sutinkantį įsibrovėlį, matyt, buvo spiegianti ramybė. Ramybė – tai  po akimirkos nutrūksianti styga, tai laikrodis priešais elektros kėdę.
O dabar jos nematoma migla apglėbė vargšo Bezuchovo kūną ir ėmė šįjį ruošti Ypoefslendo baisybėms.
Centurijos purvinų kartoninių dėžių, sudaužytų butelių bei sulamdytų laikraščių, besimėtančių siaurutės gatviūkštės pakampėse, įdėmiai spoksojo į bėgantį Ivaną. Kaži koks dvokiantis konteineris, pražiojęs geležinius nasrus, demonstravo bjaurų savo skrandžio turinį. Aplink – nė gyvos dvasios. Nei automobilių urzgimo, nei žingsnių aido, nei balsų klegesio. Vien vėjo kaukimas, su tykos melodija besispardantis.
Priekyje – kaži koks skersgatvis, vis arčiau, arčiau.
Ūmai Ivanas sustojo ir susimąstęs ėmė baksnoti sau kumščiu per lūpas – visai ne todėl, jog nusivylimas ieškojimu jo sieloje būtų paėmęs viršų. Priešingai – žmogus pilku apsiautu netikėtai pajuto, kaip širdį  sugniaužė dar stipresnis, jau nepaliekantis jokių abejonių įsitikinimas. „Kažkur čia!“ – šnibždėjo jis.
Bezuchovas puolė dairytis aplinkui ir netrukus jo žvilgsnis sustingo ties didžiuliu plakatu, prie bebyrančios plytinės sienos priklijuotu. „Rembrantas prisikelia! Pirmadienį, pusę antros. Skubėkit į parodą – bilietų skaičius ribotas!“ – skelbė vingiuotos žalios raidės. O po jomis, kaip bebūtų keista, tūnojo neseniai matytas paveikslas. „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“.
Ivanas neramiai atsiduso - vadinasi, čionai! Nieko nelaukęs vyriškis puolė prie plakato ir virpančiais nuo susijaudinimo pirštais ėmė draskyti pastarąjį nuo sienos. Deja, „Sūnus palaidūnas“ neketino lengvai pasiduoti Bezuchovo atakai: vos pradėjus darbuotis, išaiškėjo, jog kruopščiai priklijuoti ne tik skelbimo krašteliai, bet ir kiekvienas kvadratinis centimetras po savimi slepia storoką lipalo sluoksnį. 
- Tai pragaištis! – sušnypštė pilkasis apsiaustas. Jo skruostai jau buvo pasipuošę nekantrumą demaskuojančiu raudoniu, o popierių draskantys pirštai taip įsidrebėjo, kad atsitiktinis stebėtojas pamanytų Bezuchovą tirtant nuo šalčio.
Vis dėlto po kurio laiko plakato plotas smarkiai sumažėjo, ir purviną šaligatvį papuošė gausus skutelių sniegas. Mažyčiai įvairaus dydžio bei spalvos popierėliai, myluojantys laisvę šelmiškais vilkeliais, tai ramokai leidosi ant žemės, tai, vos vėjui pūstelėjus, staiga nulėkdavo tolyn, per nematomus gūsio tramplinus šokčiodami.
Ir taip – skutukas po skutuko, drėkstelėjimas po drėkstelėjimo – Ivanas Bezuchovas galų gale baigė misiją, nepaaiškinamos, bet itin stiprios nuojautos pakuždėtą. Į radinį, kuris slypėjo už paveikslo, žmogus ryžosi atidžiau pažvelgti tik tada, kai paskutinis „Sūnaus palaidūno“ ruoželis atsiskyrė nuo mūro ir nuskriejo Ypoefslendo nežinion.
Tai buvo siena.
Tiesiog plytinė siena – tik kad bjauriai murzina, lipalu aptepliota. Žodžiu, nieko įstabaus.
Jeigu pilkojo apsiausto vietoje dabar būtų atsidūręs koks eilinis miestietis, tai jis greičiausiai nugūrintų šalin ir visą mėnesį keiksnotųsi už kvailą naivumą. Tačiau, aiškus daiktas, Ivanas toli gražu nebuvo tas paprastas žmogelis, kuris blaivų - bespalvį it tabula rasa - protą laiko didžiausia vertybe. Bezuchovas tikėjo, jog didis ir sykiu jaudinantis nujautimas negali būti apgavikas. Ir purvinos sienos dalis, susigūžusi po skelbimo apklotu, - tikrai kaži kuo ypatinga.
- Nagi, - sušnibždėjo vyriškis ir perbraukė delnu per šaltų plytų apelą. Tada, tarytum trokšdamas atsiremti visu kūnu, stipriai ją spūstelėjo.
Plaštaka lengvu lengviausiai įsmigo į vidų, it pro rūką prasiskverbusi. Susijaudinęs Ivanas išsyk trūktelėjo ranka atgal, ir šioji išniro sveikut sveikutėlė.
„Sienos nėra“, - Bezuchovo mintyse žibtelėjo suvokimo skiltuvas. – „Tai, ką aš regiu priešais, teesti miražas, sustingęs vaiduoklis. Kaukė, reikalinga paslėpti kaži kokiai paslapčiai... Bet galbūt riba neegzistuoja tik man - man vienam? Rasi bet kuris kitas susidurtų su atžariu plytų realumu ir neįstengtų jo įveikti... Be abejonės, taip ir yra! Šios durys vien man skirtos, vien manęs laukia. Esmi tas vienintelis, kuriam lemta išvysti, kas gi ten, už mįslės ūko, tūno.“
Bezuchovas antrąsyk kyštelėjo ranką į sieną - tik šįkart lygi pat peties.
Ir akimoju suprato skirtumą tarp purvino, dvokiančio, tuštybėj pasinėrusio Niu Tokajaus ir mįslingojo pasaulio, kur gyvavo anapus miražo. Pajuto meilų pavasario vėją, jau seniai apleidusį puikybe išmazgotus miestus, - švelniai, tarytum viliodamas, šis glostė keistuolio delnus ir vos juntamu, skrydžiu alsuojančiu šaltuku bučiavo pirštų pagalvėles. Šnerves ūmai pripildė miško ir kaži kur arti šlamančių javų kvapas, o ausis pasiekė žaismingas ūpeliūkščio čiurlenimas. Už poros žingsnių nuskambėjo svirplio violončelė, po sekundės jai pritarė ritmingas genio taukšėjimas. Susižavėjęs Ivanas dar smarkiau įsiklausė, o širdis staiga prisipildė palaimos: įstabiame gamtos koncerte sau vietą surado ramus ir sykiu ilgesingas siūbuojančių berželių choras – jo su nė kuo nesupainiosi!
Žmogus pilku apsiaustu antrąkart ištraukė iš sienos ranką ir užuodė prišnerkštos Yoefslendo gatvės tvaiką.
Tuo metu nepaprastai ryškiai blykstelėjo žaibo bizūnas, o jo deimantinis žėresys apgaubė kvartalus.  Griaustinis sugrojo kelis pergalingus akordus ir prasidėjo lietaus simfonija. Milijardinė sunkių lašų armija, galu gale pasiryžusi  puolimui, barbeno į stogus ir langus, asfaltą ir sienas; nepailstančia salve leidosi ant Ivano Bezuchovo pilkosios skrybėlės bei rūbo.
- Tu man grasai? - tarė susimąstęs keistuolis ir nužvelgė niaurius debesų vingius. Ogi ten, už sienos – dingtelėjo jam - nėra nei lietaus, nei darganos, nei Niu Tokajaus.
„Keista,“ – sukosi vijosi minčių juosta. –„Štai aš stoviu po niauriu raudančiu švinu, ir, regis, visas pasaulis, visa Žemė prisipildžiusi lietaus bei liūdesio. Tarytum pati širdgėla būtų nuklojusi aukštybes ir šlapintųsi karčiu vandeniu. „Tedygsta neviltis!“ – spiegia sumauta kriošena. Miestas – chaoso pilkuma – nuolatos piktas, pagiežingas ir griūnantis; pasaulis kasdien susiranda nauja puikybes bokalą ir juo stengiasi numalšinti tuščią kekšystę. O aš, prakeiktas, puolęs idiotas, klajoju be tikslo, be priežasties ir tikėjimo – josios žiedą paminiau dar tada, kai viliokė kančia mane gundyt įniko. E – ech! Tokia mat teisybė: visi ritasi, visi vienas kitą už kojos traukia, į atsakomybę nusišnirpšdami... Bet ką aš galvoju?“ – Ivanas Bezuchovas staiga griebėsi už galvos. – „Kokias beprotiškas, chaotiškas vizijas gimdo pavargusi širdis! Ar tuo verta tikėti?.. Galbūt aš sau meluoju, ir širdgėlos rūmai, kuriuos taip ilgai sieloje mūrijau, irgi iš iliuzijos statyti?
Tada, stovėdamas priešais paveikslą, ir dabar, kai rūbai virto glitniomis kempinėmis... aš žinau: be gėlos, skausmo alkio ir paniekos sau, esama ir kaži ko kito. Atsakymas!“
Liūtis tęsė savo puotą, su Perkūnu šėldamas. Dar įnirtingiau biro didžiuliai lašai, dar garsiau trankėsi griaustinis. Kilo smarkus vėjas ir netrukus gatvė virto lenktyniaujančių, šen bei ten lakiojančių šiukšlių motodromu. Tačiau Ivanas Bezuchovas, žmogus pilku apsiaustu, stovėjo nė nekrusteldamas, įrėmęs žvilgsnį į stebuklingąją sieną.
Netikėtai šyptelėjo.     
„Mano brangioji, lauktoji akimirka! Esi grėsminga ir plėšri; esi grakšti ir viliojanti nelyginant virš bedugnės pakibusi obelis. Tavy susitelkusi pati nežinomybė – ir dėl to aš tave myliu, ir sykiu nekenčiu. Ko gi delsi? Teniekina ciferblatą lekiančios rodyklės, tedrebina pasaulį įsišėlusio varpo dūžiai. Ei, frakuotas atsargume! Nemanyk, jog elegantiškai siurbčiosiu šį vyną, vos lūpomis prie taurės prisiliesdamas, – akimoju visą išlenksiu, kad net gerklė užsiliepsnos! Ir rasi vėliau koneveiksiu save už skubumą, plaukus nuo galvos rausiuos... Betgi toks jau esu: niekinu aromatingas preliudijas bei tąsų flirtą. Viskas arba nieko! Atsidavimas arba netektis! Čia ir dabar! Nesiruošiu metais vynioti šios dovanos! Laukimas – pasigailėtinas, kantrybė – šlykšti. Kito kelio nėra – tik pirmyn!“
Paskum vyriškis žengtelėjo į sieną ir pajuto, kad pasaulis – tas, kuriame prieš akimirką buvo – dingsta. Neliko nei lietaus, nei griausmingų žaibo gyslų, nei prišnerkšto Ypoefslendo. Visą kūnas ūmai paskendo baltoje šviesoje – palaimingoje ir sykiu nepaprastai ryškioje. Tarytum galybės galaktikų centrų susispiestų aplinkui ir glamonėtų savuoju spindesiu, žudančio karščio atsikratę.
Ivanas Bezuchovas užsimerkė ir suprato, jog šviesa nedingo: palikusi kūną, ji ėmė skverbtis sielon.

***

Atodūsis. Toks lengvas ir garsus tylos vienatvėje.

***

Po kurio laiko švytėjimas ėmė slopti. Jį pakeitė guvus svirplio balselis aukštoje žolėje ir šlamančių beržų aromatas. Bezuchovas atsimerkė ir pažvelgė į ramią dangaus žydrynę, vien plonyčiais plunksniniais debesėliais kai kur pasidabinusią.
2006-01-22 15:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-05 22:54
Nuar
Filosofinių minčių dėstymas grožinės literatūros kūrinyje taip pat privalo būti įdomiu. Šiek tiek padrikas tekstas jau savaime prieštarauja filosofijos siekui prie tvarkos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-27 09:41
Shashkiu
Labai atsiprasau.

Tikrai esmi nervingas ir tas komentaras buvo impulsyvus. O stilius tikrai taisytinas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-27 05:18
Arnas
nesinervuok. Duok liaudžiai prie tavo stiliaus priprasti :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-24 21:49
_I_
_I_
Daug epitetų, mažai prasmės. Migdo. O gal to ir siekta?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-23 13:31
Shashkiu
Muahahaha! Regis, as siandien laimingiausias zmogus pasauli. :) Patvirtinta ligos hipoteze, tsakant.

Zodziu, tekaraliuja siauras poziuris i literatura, k.liga ir gero skonio kultas! Bis!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-22 17:08
Karsta kose
atsiprasau,tyngiu skaityt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą