Jausmų išblukimas. Vertimas – „Meilės pabaiga.“

Sakyti, kad išplovus marškinius, jie tapo švaresni, nėra tikslu. Jie tiesiog nubluko. Neliko ryškių raudonų raidžių juodame fone. Susiliejo užrašas „Kiss me“. Vertimas – „Pabučiuok mane“. Primena jaunystės šėlsmo akimirką. Kai pirkdami bandelę, juokais sumanėme įsigyti kažką mus jungiančio. Tavo užrašas buvo „I love... “. Vertimas – „Aš myliu... “. Iš revoliucingos sielos negalėjai išplėsti pririšančio pavadėlio, žodžio „You“. Vertimas – „Tave, t. y. mane“. Gal Tu tada jau užuodei pabaigos kvapą, sklindantį penkerių metų atstumu? O gal tiesiog jungties negalima sukurti jokiais žodžiais. Kiti ... Tylėdami myli ir septyniasdešimtus metus eina susiki-bę, kalbėdami... Taip, būtent, kalbėdami. Negarsiai, tolygiai, nešaukdami, ramiai. Dievinu, kad ir žodžių jiems nebereikia daug. Jie viens kitą jaučia. Raukšlėti veidai, sukrypę kūnai, lėti judesiai, maudžiantis sąnarių skausmas, bedantė (ar protezų puošiama) švelni šypsena. Tokia rami šypsena. Ne isteriška. Ne plečianti veido raumenis.
Senatvė... Ar žinot, kas juose neišblukę? Akys. Jos spindi, kalba už juos jausmų kalba. Jiems nieko neskauda. O jei skauda... Senelis numodamas ranka tardavo: „Na ką Tu? Mano pačiutei skausmas didesnis, ką čia man skųstis... “ Laikau vaikystės nuotraukas. Jos blunka nuo laiko tėkmės. Tik mintyse likę atminimai. Tokie ryškūs, ryškūs. Įsivaizduokite. Ankstų vasaros sekmadienio rytą einančius du išsidabinusius senučiukus į bažnyčią smėlėtu kaimo vieškeliu, kuris veda tik pirmyn, į tikslą. Senelė sakė, kad žmogaus gyvenime turi būti vienas ir pagrindinis tikslas – spėti padėkoti Dievui už gražų gyvenimą...
Mes su Tavimi bandėm kurti holivudišką laimę, gyvendami ne Holivude. Mes skubėdami keitėme kaukes, įvaizdžius, kad patiktumėme kitiems. Dvasios ramybę palikome ateičiai. Praėjus penkeriems draugystės – kovos metams, jos neberadom.
Aš išėjau pirmoji.
Kambaryje nuvyto gėlės, dirbtinis kvėpavimo aparatas atsijungė... Mes tylėjom dviese, kalbėdami apie kitus, darbus, kuriuos pulsime atlikinėti kitą darbo savaitę. Ruošėmės ir puošėmės einant į draugiškus vakarėlius. Teminiai vakarai mus žavėjo... Draugai ištrynė mūsų santykiuose mus. Mes ištirpome. Buvome dvi tuščios taurės, laukiančios, kada ateis šventė ir kas nors įpils į jas raudono saldaus ar pusiau saldaus, ar sauso vyno. Prisipildę dirbtinu pilnumu, jį dalijom kitiems. Turėjom anksčiau ar vėliau sudužti. Kuris pirmas skils? Kuris? Tu ar aš?
Aš neskilau.
Panorau tapti vynu. Siekiau tobulėti. Ne dėl kitų. Dėl savęs. Geidžiau su metais įgauti didesnę vertę, aštresnį skonį, malonesnį kvapą, būti atgaiva kitų sielai, neaukojant savosios dvasinės ramybės. Būti nesibaigiančiu raudonu saldžiu vynu sau ir kitiems. Pradėjau skaityti sau, dirbti sau ir kitiems. Artėjau prie žmonių. Kuo aš arčiau jų, tuo toliau nuo Tavęs. Tavo tuštybės skambesys tolo ir tolo. Man stigo gaivaus laisvės oro. Savo oro, kurio įkvėpusi neuždusčiau. Tavo vaizdas bluko. Tolome. Kai grįždavai girtas, stengiausi atsiriboti plienine tylos vienatve. Mes nesipykome. Tu nekentei šilumos, kurią skleidžiau kitiems. Jos Tavyje nebuvo.
Aš nelindau į Tavo vidų.
Nieko nebuvo ten. Na, gal liko lozungai devyniolikto ir dvidešimto amžiaus revoliucijų. Bet dabar dvidešimt pirmas amžius... Dusau ir išlėkiau oro. Palikau Tave. Palikau po Tavojo noro sudaužyti ir įskelti mane. Vieną vakarą vakarėlyje šokam. Tu girtas. Vertimas – „Tikrai girtas. Tu alkoholikas. Aš penkerius metus maniau, kad taurės neprasigeria. “ Šokant paglosčiau Tavo švelnius šviesius plaukus ir pasakiau, kad Tavęs nepamiršiu. Tu ... Tu paleidai kumščius į mane. Vertimas – „ Jis buvo girtas. Kumščiai neskaudūs, nepaliekantys mėlynių, be jokių žymių, bet mirtini. “ Pabėrei priekaištus, kad nekovoju, kad pralaimėjau, kad esu niekas. Vertimas – „Tu viską pasakei apie save. Tu kovoji. Tu pralaimėjai. Tu esi niekas. “ Aš šypsojausi. Po to miriau ir vėl atgimiau. Dabar juokiuosi. Tada pasakiau ir dabar sakau: „Lai aš būsiu niekas, o Tu viskas. “ Vertimas – „Man jokio skirtumo, kuris viskas, o kuris niekas. Aš tiesiog esu. “
Aš gurkšnoju karštą raudoną vyną.
Prie židinio. Židinio. Naujai įrengto, uždegto, neblėstančio, pakurstomo, kviečiančio eiti, sušilti ir vėl eiti. Penkerius metus bandžiau lenktyniauti, pasiekti Tavo ranką, susitikti akis. Pasiekusi kumščiuojančią ranką, neįstengiu sulaikyti slystančios ir dūžtančios į šipulius skausmingos idealistiškos meilės...
Tai tik iliuzija...
Jos ir nebuvo...
Buvo tik bandymas sujungti du to paties ženklo elektros polius. Jie nesijungė. Mes bandėm būti nuolat atskirai, kad įsimagnetintumėme skirtinga elektros srove. Mes kūrėme holivudišką laimę ne Holivude...
Prisimenu senelių nuotrauką...
Jie tik akimis kalbėjo apie meilę... Tik akimis ir veiksmais. Jie viens kito neskriaudė, neapiplėšinėjo vienas kito sielos, neatidėdavo dvasinės ramybės, o stengdavausi bet kokioje kaitroje ar vėtroje, šilumoje ar šaltyje, laimėje ar skausme, sveikatoje ar ligoje, turte ar skurde išlaikyti ją savo delnuose. Net sunkumų metu neleido sau šaukti. Jie kalbėjo, gyveno, mylėjo. Jie neskaldė kitų. Gal todėl ir patys neįskilę keliavo savojo židinio link?.. Neišblunkančios meilės akimis...

p. s. gražaus sapno pabaiga ir gražaus gyvenimo pradžia.

Rasa Kuodytė-Kazielienė
2006 m. sausio 15 d.
Vilnius