Vaikystė. Atsiminimai

Stovėjau prie lango. Pro išpuvusias skyles traukė skersvėjis. Dar labiau susisupau į didelį megztinį.
Grįžo tėvas. Atvežė apšepusią eglę.
- Še, puoškit, - įtaisė kibire tarp akmenų ir tekštelėjo vidury kambario.
Atbėgo abu broliai. Griebė apdriskusias girliandas ir suskilusius burbulus. Kabino ant eglės šakų. Parodžiau mamai žvaigždutę, kurią padariau iš laikraščio. Pervėriau ją raudonu siūlu. Mama šyptelėjo ir pakabino. Tada kvapu šildė ir rankomis trynė mano pamėlusius pirštus.

Miglotai atsimenu, kad ant stalo buvo ne dvylika patiekalų. Penki. Atsimenu, kaip pykino pašvinkusios silkės skonis ir koks šlykštus parūgusio aguonų pieno rūgštumas.
- Su šventom kalėdom, - tyliai tarė motina ir pabučiavo šiurkštų tėvo žandą. Po to brolius ir mane.

Kitą rytą broliai pirmi griebė spalvoto popieriaus paketėlius. Laimingi žaidė su aplūžusiomis mašinytėmis. Aš ir gavau dovanų. Maišelį kietų irisų ir raudoną dantų šepetėlį.

* * *

Įniršęs skuto mano galvą atšipusiu džilet.
- Tėti, man skauda.
- Prisigaudei utelių – dabar kentėk.
Tada neturėjom pinigų vaistams. Motina sunkiai sirgo gripu. Pamenu jos karštą kaktą ir ašarotas akis. Atsimenu savo seną, apšiurusį paltuką ir šiurkštų šaliką, kurį ji man švelniai vyniodavo ant kaklo. Labiausiai tuo metu norėdavau valgyti. Vien košės neužtekdavo.

Kas rytą žaisdavau kieme. Džiaugdavaus vaikyste, kol nepasirodydavo kaimynų vaikas Algis.
- Dink iš mano pilies. - stumteldavo. – Skurdžiams čia ne vieta.
Pasitraukdavau nuo didelio metalinio gaublio ir atsisėsdavau ant sūpynių. Algis išsitraukdavo didelį šokoladą. Šniurkščiodamas nosimi,  rydavo. Mano skrandis gurgė.
- Skanaus, kiaule. - tardavau.
- Ach tu, durniau!
Bėgdavau kiek kojos neša. Mano slėptuvė buvo už garažų, prie miškelio. Sėdėdavau ten ir galvodavau, kaip noriu pirštinių. Ir sausų batų.