Tavo beprotybė----

  Aš būsiu tavo beprotybė.
  Kad ir kasdien. Kad ir atsibodus.
  Tu staugsi. Klyksi kartu su vėju.
  Tavo akys-naktis. Mažutės pamišimo žvaigždės.
  Raudona kreida aš nubrėšiu tau ribą-
  lyg beprotybės horizontą.
  Ir mes sėdėsime abu ant kalno ir šnekėsim.
  Apie Sacharą, Modiljanį, apie braškių uogienę.
  Galbūt tave mylėsiu.
          Gal leisiu mane paliest.
                Gal kartais užkimšiu burną, kad 
                                        nerėktum.
  Bet visgi būsiu...nepradingsiu...
  Ir nebandyk nutrinti tos kreidos,
  neleisk jiems vest tave pas psichiatrus.
  Būk. Tik būk.
  Pamiršęs Hamletą ir Dievą.
  Tu nepasveiksi. Nes liga - tai aš.
  Nes aš ta beprotybė-----