Tavo karštos lūpos

Tavo karštos lūpos sudrėkino naktį,
Vilnija, banguoja žemė už ribos,
Užmiršau, kad skauda, kad galiu sudegti,
Kad galiu nerasti kelio atgalios.

Prakaito lašeliai ant odos nutūpę,
Lyg maži kristalai žvilga naktyje,
Ašarota laimė virtusi į upę
Kaitina ir neša degančia vaga.

Susiliejo buvęs, esamas ir būsimas
Laikas vienlyčiam karščio junginy,
Išsiliejo žemė į keisčiausias būsenas
Beprotiškam karščio ir drėgmės kely.

Tavo karštos lūpos sudrėkino naktį,
Vilnija, banguoja žemė po manim,
Užmiršau, kad skauda, kad galiu netekti,
Pakerėta karščio pavirtau ugnim.