Rašyk
Eilės (72246)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







---------------
Dėmesio, autorius Gotikos tūsas yra jungtinis autorių, dalyvaujančių Gotikos kūrinio konkurse produktas. Plačiau apie konkursą skaitykite forume, prozos temoje
---------------




Bėgu į autobusą. Alsi prietema seka pėdomis. Pavėluosiu, dievaž! Ir jau paskutinis iš šio tuštėjančio pramoninio rajono. Skubu. Ir vis tiek stabteliu po tiltu. Aštrus tuštumos kvapas veria kiaurai. Girkši šalta vienatve tarp dantų. Ant pylimo žybteli katino akys – pamoju senam bičiuliui. “Ei! Juodasis! Kaip sekasi patruliuoti pasaulio pasienyje? ” – norėčiau sušukti. Bet argi jam rūpi mano žodžiai? Mudu iš tos pačios dykros, bet ne to paties kraujo.

Jau matau autobusą kylant į kalną. Pasileidžiu tekina ir spėju įšokti. Bilietas, paskutinės pamainos darbininkų veidai: aštrūs bruožai, tamsūs šešėliai. Mėginu atspėti, kuriuos iš jų pažymėjo nuovargis, o kuriuos – mirties nuojauta. Svetima, nepažini esybė, čiūčiuojanti jų liūdesį, raminanti. Noriu pajusti jos būvimą greta. Susikaupiu – uodžiu tįstančias gijas. Štai tas nedidukas žmogelis. Kas švyti jo akyse? Jis jau beveik užleido savo kūną, atidavė visą gyvastį. Dar šiek tiek, dar diena kita... Tuštuma glusteli, pajutus mano įdėmų žvilgsnį. Sveikina. Ir tuoj pat atsitraukia. Žmogelis krūpteli it pabudęs iš sapno – pamato mane ir sutrinka. Nemalonus pabudimas, nemalonus dėmesys. Dar kartą pažiūri į mane, spėlioja: ko noriu, kas esu. Tarsi man reikėtų ko iš jo nudrengto gyvenimo. Nusisuku. Mėginu sugauti dar vieną mirties giją, bet ši jau pasislėpė. Reiškia, ne šiandien.

Už lango jau visai sutemo. Ima lynoti ar tiesiog krenta migla – nė nesuprasi, ta pati tvankuma. Autobuse trenkia prakaitu ir tepalu. Mašinaliai patrinu tamsią dėmę ant kelio. Mano metalinis laimikis kuprinėje kvepia ne ką geriau, bet tai nesvarbu. Švarių darbų nebūna, o šiame pasaulyje kiekvienas verčiasi, kaip išmano. Ir neverta skubėti į gimtąją dykrą, kol neišmokau pajusti jos sielos. Tuštuma, tylioji dykros įnamė, ir ta neišmano visų jos troškimų gelmių. Kiekvienas tuštumos prisilietimas – tai mandagus vartininko pasisveikinimas, tai muitininkas apžiūri bagažą ir kviečia eiti toliau. Bet niekas nesiūlo spalvotų prospektų su fontanų ir sodų nuotraukomis.

Kiek pamenu iš retų apsilankymų, tie sodai išdžiuvę, o aikštėse tik plėnys ir dulkės. Raudonų gaisų karalystė. Paprastai katinas, kuris atsiveda mane – tarsi vykdytų kosminę gyvųjų kontrabandą – tuoj viksteli uodegą ir pradeda praustis. Aš prisėdu ant bordiūro ir žiūrinėju grindinį: kulkos ir geležtės, netikri pranašai. O toliau reklaminis stendas: “Katinai-vampyrai kenkia Jūsų dvasinei pusiausvyrai”. Manasis katinas tuomet grįžteli. Atidžios gelsvos akys: ar eini? Ir aš vėl apleistose statybvietėse tarp pelynų, barkūnų. Žiogų čirpimo apkurtinta, apakinta dienos švytėjimo. Po to ilgai mėginu susigaudyti, kur besanti, klaidžioju, aplenkdama sutrupėjusius blokus, styrančią armatūrą. Po to – ilgas grįžimas, mostas atokiau šešėlyje besislepiančiam palydovui. Po to – paskutinis autobusas ir tuštumos ragavimas, pratinimasis prie amžinybės.

Autobusas stabteli paskutinį kartą, prieš pasukdamas į parką. Dulksna šiek tiek atvėsina degantį veidą. Pataisau kuprinės diržus. Čia tokia pati gamyklų ir sandėlių nykuma, bet už tilto prasideda miegamasis rajonas. Manasis būstas jau matyti: stūkso pilka betonine dėže kitapus. Baugina kaimynus aplūžusiais balkonais, irstančiom laiptinėm. Mano šeima išsikėlė prieš penkerius metus. Tuomet aš su jais jau beveik nekalbėjau. Tiesiog vieną dieną grįžau į tuščią butą. Man rodos, taip jiems buvo paprasčiau. O gal jie tiesiog pamiršo mane. Kartu su Engelso eilėraščiais ir “Komjaunimo tiesos” aplankais. Man nesvarbu. Tie žmonės visada atrodė per daug efemeriški, kad įkūnytų tuštumą ar kokį kitą dykros sutvėrimą. Tik šnabždesiai už nugaros, tik kreivi žvilgsniai. Motina dar mėgindavo šaukti, daužydavo per veidą. Po to pati verkdavo ir atsiprašinėdavo. Man buvo visvien. Ir galų gale jie paliko mane šioje skylėje sudžiūti kartu su pelėšūdžiais ir vabzdžių lavonėliais.

Bet aš neskubu anapus. Bent kol dar stovi šis avarinis namas. Dabar čia mano prieglobstis ir slėptuvė, centrinė būstinė ir priėmimų salė. Kai likau viena, uždangsčiau langus juodais apklotais. Tokie patys, tik praktiškesni – tamsžaliai – ant grindų. Gyvenu tarsi paukštis lizde. Neuždengtos vien durys. Jose išpjauta skylė mano kurjeriams-katinams. Vos grįžtu, tuoj prisistato vienas, pilkais paausiais, rimtas kaip Egipto piramidė. Ką pasakysi, dviejų pasaulių gyventojau? Ką tau papasakoti? Užsimiršus paglostau jį. “Vaistinėlėje visada turėkite atsarginį katiną-vampyrą. ”

“Šiandien jau vėlu keliauti, aš pavargus. Palauksi? ” – pastatau dubenėlį pieno. Katinas lėtai, tarsi nenoromis prieina ir ima godžiai lakti. Vienas juokas iš tokio išdidumo. Persivelku švariais rūbais: sunkios darbinės kelnės – kairysis kelias jau įplėštas, kareiviški marškinėliai, nukirptomis rankovėmis. Saldžiai pasirąžau ir čia pat susirangau. Miegoti.

***
Manieji sapnai. Sloginantis ir skausmingas plūduriavimas tarp dviejų pasaulių. Trūksta oro ir valios pabusti. Kažkur aukštai mirga vaiduokliška šviesa. Tingiai, tartum iš įpročio iriuosi link jos. Nespėsiu... Man rodos, nespėsiu. Po krūtine auga skausmas, plečiasi, teka gyslomis. Tuoj sprogs gerklėje! Ir kai akyse jau temsta, plūsteli šaltas, gaivus oras. Nudegina lūpas ir stemplę, sustingdo kraują, širdis stabteli ir tuoj vėl suvirpa. Manasis pabudimas.

Kiekvienas rytas tarp pabudimo ir mirties. Ilgai guliu, žiūrėdama į lubas. Susirūpinęs katinas ima trintis į petį. Atsipeikėju. Penki šaukšteliai cukraus į arbatą, mėginu užuosti tuštumą – ne, nieko. Tik vėsus dykros kvapas, įsigėręs į katino kailį, tik dulkių alsa kambaryje. Laukiu. Žiūriu į katiną. Gelsvos nemirksinčios akys įdėmiai stebeilijasi. Jis irgi laukia. Ir kai jau pavargstu sėdėti, kai nebesitikiu iškeliauti, akies krašteliu pamatau, kad sienos virpteli ir sutirpsta gelsvoje migloje. Kaip visada, bilietas į paskutinį reisą.

Katinas pašoka ir murkdamas apsuka ratą. Nuo grindinio pakyla debesis dulkių. Mes atsidūrėme mieste-labirinte. O gal tik taip atrodo, nes nėra ko paklausti kelio ar laiko. Ne saulė – tik raudonas žemas dangus, ne šešėliai – tik prieblandos draiskanos. Nežinia, kur rytai, o kur vakarai. Nepažįstama aikštė. Per vidurį – išdžiuvęs baseinas. Keraminės plytelės suskilę, apaugę kerpėm ir geibia žole, tik vietomis matomas mėlynas ornamentas: šokantys kaukėti žmonės. Apsidairau: pakraščiais styro nudžiuvę tuopos, stūkso apgriuvę namai. Nualinta erdvė, kurią žmonės paliko, slinkdami pirmyn laiko vektoriumi. Klausiantis katino žvilgsnis. Šį kartą vesiu aš. Man reikia daugiau sužinoti apie tuštumą, apie dykrą, kuri pamažu siurbia miesto gyvastį.
Žengiu į skersgatvį, tuopų skeletai lieka už nugaros. Dešinėje namai, arkos, įėjimas į nykų uždarą kiemą. Kairėje – aukšta, tinkuota siena. Jos viršų vainikuoja smaigai, jau surūdiję, bet vis tiek pavojingi, regis, dreskiantys dangų. Negiliose sienos nišose šventųjų statulos, nepažįstami ginklai, kartais – tiesiog akmenys ar sudžiuvę augalai. Kai paliečiu, pirštus nutvilko šaltis. Pagalvoju, kad nėra prasmės sukti į kiemus – manęs nedomina žmonių pėdsakai.

Aš patraukiu toliau palei sieną. Čia ji apirus, bet ir puošnesnė: iš pradžių nežymios mozaikos, toliau ryškiaspalvės freskos, vaizduojančios nepažįstamus ritualus ar žaidimus. Ir visur – katinai, katinai... Tupintys prabangiose salėse, prabėgantys pro puotaujančius, pasišiaušę ir žaibuojantys akimis. Žvilgteliu į savo palydovą, bet šis abejingas menui. Kai aš stabteliu prie nišos, kurioje varinės gyvatės apsiviję katės figūrą, manasis katinas-vampyras mane aplenkia ir dingsta už posūkio. Aš nuskubu paskui, bet tuoj tenka sustoti. Priekyje kelią užtvėrė plytų ir akmenų krūva. Vienas iš namų neišlaikė metų naštos, jo mūras suaižėjo ir galų gale subyrėjo, atverdamas aukštų perdangas ir kuklią buvusių gyventojų buitį.

Akmenų griūtis suardė ir juosiančią sieną. Aš perkopiu jos likučius ir nušoku į begalinę lygumą. Kiek akys užmato, purvinai rausvas smėlis, sumišęs su kažkokių mechanizmų likučiais. Spyruoklės, krumpliaračiai, guoliai – viską padengę rūdys ar purvas. Po kojomis trakši ir skamba, rodos, aidi per visą dykrą. Pasirenku orientyrą mieste – pilies ar šventyklos smailę. Šimtas žingsniu per smėlį, atsigręžiu pasitikrinti, vėl šimtas žingsnių. Stengiuosi eiti tiesiai ir kuo toliau. Arba kuo arčiau paslapties.

Keliauju ilgai, miestas toliuose susilieja su dangum. Aš einu jau vien pagal kvapą, uosdama tuštumą, ragaudama ją. Einu kaip į paskutinę kelionę, netaupydama jėgų, iki išsekimo. Ilsiuosi, kur suklumpu, ir vėl tolyn, vis toliau, vis giliau į tokią savą ir nepažįstamą dykrą. O kvapas vis stiprėja, raudoni gaisai horizonte ima žaibuoti. Dar paspartinu žingsnį ir tuoj išvystu švytinčią juostą, tįstančią į begalybę abipus manęs. Po to visą amžinybę atrodo, kad visai neartėju prie tikslo. Ir staiga priešais išnyra siena. Tokia pat aukšta, kaip anoji, tik spindinti nupoliruotu veidrodiniu paviršium.

Pasimetus sustoju. Veidrodis. Milžiniškas veidrodis juosia dykrą. Dar keli žingsniai, ir pamatau savo atspindį. Visai nudriskus, ant alkūnės gilus įbrėžimas, nešvarūs plaukai sulipę kuokštais. Čia aš. Viduryje tarp niekur ir niekados. Ir be jėgų sugrįžti. Suklumpu. Žiūriu, kaip šiek tie gaubtame paviršiuje klaidžioja atspindžiai, kaip kibirkštimis pažyra nežinia iš kur atsklidę spinduliai. Akys merkiasi. Ir rodos, veidrodis blausiasi, drumsčiasi, kol matinis pieno baltumas užlieja visą paviršių. Pasipurtau, toks aštrus tuštumos kvapas! Tiesiai priešais mane ryškėja keturkampiai namų kontūrai, gatvės ir aikštės. Atpažįstu mėlynąjį baseiną – dabar jame teliuškuoja skaidrus vanduo, nardo žuvys. Kuplių tuopų pavėsyje liežuvauja senutės. Iš kiemo pasipila vaikai. O pačiame priekyje tupi ir įdėmiai mane stebi juodas katinas. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, jis žengia iš veidrodžio ir pasitrina į mane. Išsiblaškius perbraukiu jo kailį. Vėl pakeliu akis, tada pakniopstom puolu į aikštę. Vaikai pabyra į šalis, ir aš pamatau, kad ant grindinio kreidelėmis jie užrašė: “Su katinu-vampyru Jūs gausite dar daugiau. Net dvigubai daugiau nemirtingumo”. Gelsvos akys stebeilijasi man į nugarą.

***
Ir aš vėl apleistose statybvietėse tarp pelynų, barkūnų, žiogų čirpimo apkurtinta, apakinta dienos švytėjimo. Po to ilgai mėginu susigaudyti, kur besanti, klaidžioju, aplenkdama sutrupėjusius blokus, styrančią armatūrą. Po to – ilgas grįžimas, mostas atokiau šešėlyje besislepiančiam palydovui. Jau sutemus pagaunu paskutinį autobusą.

Viduje keli vyrai, sutinusiais nuo ilgo gėrimo veidais. Mirties šešėlis toks ryškus, kad jie net vienas nuo kito laikosi atokiau. Kaip paprastai, mėginu užčiuopti juos apraizgiusią tuštumą. Jos kvapas permuša autobuso burzgimą ir girtą keleivių šurmulį, bet gijos pagauti nesugebu. Pavargau? Pavargau kaip niekad. Šiandieną tuštuma apsieis be mano prisilietimo. Žiūriu pro langą. Abipus menkai apšviestos gatvės rikiuojasi tamsūs gamyklų korpusai. Nei žmonių, nei mašinų, tarsi išvirkščia dykros pusė.

Autobusas artėja prie tilto, atsikeliu. Vyrai irgi subruzda, susigrūda prie durų. Aš klupteliu ir atsiremiu į artimiausią pakeleivį. Mano delnas panyra į plačią nugarą, tarsi ši būtų iš rūko ar ryto miglos. Ir tokia neviltis, toks ilgesys ima tekėti į mane, kad net susigūžiu. “Užsimiršti, užsi-miršti-užsi... ” – pulsuoja to žmogaus mintys. Nuovargis, neapykanta sau ir skausmas susiraizgę į ledinį mazgą. Išsigandus atšoku. Po to vėl prieinu. Uždedu ranką ant peties – jis nieko nejaučia. Delnas grimzta gilyn į jo kūną – jis nieko nejaučia. Paliečiu širdį – jis krūpteli. Sulėtinu jos plakimą, dabar kraujas teka lėčiau, žadėdamas greitą užmarštį. “Dar šiek tiek, dar diena, ir tu iškeliausi, ” – raminu. Vyro veidas įsitempia, bet jo mintys jau rimsta. Judesiai tampa takūs, somnabuliški. Aš atsitraukiu ir matau, kaip nuo jo iki mano pirštų nutįsta nesvari gija.

Išlipu ir pasuku namo. Tiltas per pusę dangaus. Po juo tirštas ir šaltas tuštumos kvapas. Lipu laiptais – sunkus tuštumos kvapas. Namie kaip niekad aštriai kvepia tuštuma. Imu suprasti, kad dabar ir visados tuštumos kvapas liks su manimi. Į kambarį atsargiai įsėlina katinas, puošnia balta krūtinėle. Atsitupia. Nuplėšiu apklotą nuo lango ir atsisėdu greta. Mes ilgai žiūrime į apniukusį dangų. Nieko nebegalvoju, tik tvinkčioja giliai it danties skausmas ar neoninė iškaba: dar daugiau nemirtingumo pasaulio pasienyje. Ir kam?


                                                                                        Orientacijos netekimas: iš medžio lajos
                                                                                        ištrūkusiam lapui pasaulis yra begalinis, bet mirties
                                                                                        trauka dar didesnė.

                                                                                        S. Parulskis
2006-01-20 15:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-29 02:28
wormazz
Svajingas, bet gana nuobodus.
O man asmeniškai labai patiko x)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-02 18:57
katalike
antonija, nu dbar jau prisipažink, kas esi. rasiu tau dovanų gal, kaip vienintelei dalyvei aka laimetojai;]]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-23 09:08
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
jo, chebra, gerai čia varot. aš tai išvis dar neskaičiau niormaliai šio pirmojo darbo. t.y. primečiau kad nedurnai parašytas ir įdėjau, bet skaityt tai dar ne. bet kiek daug užtai sužinojau apie tokias subkultūras kaip gotika (su visom jos atmainom) ir industrialas. special thanks to katalike, li, ir kiti gausiai bei protingai aptarinėję šią pirmają kregždę. tikiuosi kas nors dar parašys bent vieną kitą darbą šiam konkursui, nes bais juokingai atrodys jei tebus tik vienas (šis) pretendentas, kurį ketinu dabar perskaityti. ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-22 20:58
švelni mo
katalikė išsmiai pakomentavo ne tik kūrinį, bet ir pačias subkultūras. belieka pritarti: visiškas industrial. nesakau, kad tai blogai, bet konkurso tema šiek tiek kitokia :)
bet kokiu atveju, kažkaip netikėtai apseita be angelų / kryžių / kryžių etc., puiku.
neatsižvelgiant į konkursą, šis darbas - tikai geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-22 17:57
katalike
kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. karočia, varga rašė: "visiška gotika", tai greičiausiai neturėjo omeny moderniosios gotikos, o būtent tą, kurioje, primityviai sakant, dominuoja mistika, siaubas, antgamtiškumas, paslaptis - šie elementai. dabar tumpai drūtai, kodėl aš Tavojo kūrinio visiškai gotikiniu nepavadinčiau (yra jame to cinkelio, bet per mažai). nes nemačiau jame pajautos, apie tai, ką rašei: mistifikuota dirbtinai, mirtis, katinai, vampairsai banalokai įsprausti (suprantu, kad sunku tai gerai padaryti), autobuso ir kt. aprašymai man trenkia industrialu ir tai sunaikina paslaptį. dėl to atmosfera tampa tiesiog apatiška ir 'pavargusi', o kūrinio galas pribaigia bet kokias prieš tai buvusias gotikos apraiškas jame. beje, patys sakiniai gana trumpi:/ todėl kyla įtarimas, kad taip bandyta išsisukti iš padėties. nors gotikiniuose kūriniuose sakiniai dažniausiai būna ilgi ar bent vidutinio ilgio (čia ne jokia taisyklė, tiesiog iš patirties sakau), nes tai padeda kurti atitinkamą nuotaiką.
na, galbūt aš tiesiog per daug priekabi. žiūrėsim, kokie bus kiti kūriniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-22 13:09
katalike
p.s. tam sąrašiuke, kur li nuorodą įdėjo, šiek tiek pritempta yra. nes pvz, 'lobių sala' tai..:-) o 'pusryčiai pas Tifanį' yra modernioji gotika
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-22 13:03
katalike
čia toks durnas kalbėjimosi būdas išeina, bet tiek to:) dėl vieno Antonijos sakinio-teiginio: 'Gotu literatura, skirtingai nei 19-20 amziaus pradzios gotikine literatura, neegzistuoja.Siuolaikiniai gotai savo literatura laiko tamsios nuotaikos kurinius, net jei tai programiniai kitu subkulturu kuriniai'.
nu kaip neegzistuoja, (kalbant apie 20a.) o u. eco 'rožės vardas'(netgi labai gotiškas), o h.p. lovecraftas? bet pvz 'prisukamas apelsinas' tikrai yra kitos kultūros kūrinys (apie modus). tai iš dalies Tu esi teisi. bet kažkodėl man regis, kad organizatorius turėjo omeny turėjo ne tik 'tamsią nuotaiką'
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-21 18:50
katalike
plem, klaidų privėliau. užtat*, didžiąją* turėjo būti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-21 18:33
katalike
heil, Antonija. neatsimenu savo passwordo forume, todėl ats į Tavo klausimą rašysiu čia. dėl cyber, industrial ir gotikos. cyber bei industrial kultūra yra pernelyg nutolusi nuo gotikos šaknų ir visiškiai skiriasi vertybine prasme. pvz, cyber yra grynai klubinė kultūra, o apie industrial ir be manęs žinai:-) cyber ir industrial neturi nieko bendra su gotika, užtad gotai turi bendro su cyber ir industrial. čia yra pagr. skirtumas. bet kadangi Lietuvoje yra šių krypčių mišrainė, ir jos prištabeliuojamos prie gotikos (dėl visai suprantamų priežasčių), todėl aišku, kodėl galėjai susimaišyti.
beje, kažką ten rašiau apie pasąmonės srautą, tai turėjau omeny 3čią kūrinio dalį. ten toks truputį skystalas, ko nepasakysi apie didžiają kūrinio dalį. sėkmės kūryboje!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 20:36
Weird Star
Hm, toks lyg ir fantastinis, lyg ir mistinis. Šiaip įtraukiantis. Tik kai kurias vietas sunkoka suprast (na, bet jau tokia ta mistika;).
O šiaip smagu rast tekste bent vieną katiną:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 20:24
Strelnikovas
pirma plaukus čiornaj nusdažysiu, o va tadum jau gakėsiu skaityt
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 17:37
ir kiti
o. neblogas. ypač, suinterpretavus reikiamai. tikrai su kryptimi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 16:16
mussonas
Šiaip tikrai čiotka mintis - rašyti ne vienam.
Ir kūrinys atmosferinis gavosi. Dėl pastabų. :)
Pirmoji dalis, tikrai fainai parašyta. Rašyti nieko blogo negaliu, o gera jūs nevadinate pastabomis.Lengvas požiūris į sunkius dalykus-patiko.
Antra dalis.
Sakoma, kad jei visada naudosi aukštą natą-nebebus kur kilti aukščiau-tas pats ir su žema.
Toks jausmas, kad nebėra kur leistis-nuo pat pirmo sakinio. Kaip pradėjo taip ir baigė.Viena linija-čia apie antrąją dalį, ji pasirodė vienoda.
Labai daug paišymo...  jei sustoju, tai pasimetus, jei veidrodis tai milžiniškas, jei pati-tai nudriskus, jei einu, tai klumpu-nu iš tos tragedijos nebėr jokių spalvų-neįdomu.
Trečia dalis - tokia perdėm moteriška. Jokių minčių. Vien savigaila ir pasaulio neapykanta-kritimas ir t.t.-lietuviškas kinas taip sakoma. :) Tai ar gotikoje yra daugiau spalvų nei pilka ir juoda? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 15:55
Gotikos tūsas
katalike: ir aš nežinau kas čia rašė, nežino ir Linas Nereikia (aka varga). prisistatė kaip Antonija.

Sipndesy, tikiuosi balais tu vertinai patį kūrinį, o ne vargos iniciatyvą, nors konkurse nebus svarbus rašyko balų kiekis, deja (arba laimei). ']~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 15:44
katalike
Nežinau, kas čia rašė, nieko nenoriu įžeisti, bet:

1. visur be ryšio kišama mirtis, pvz:
'Mėginu atspėti, kuriuos iš jų pažymėjo nuovargis, o kuriuos – mirties nuojauta'
'Mėginu sugauti dar vieną mirties giją, bet ši jau pasislėpė. Reiškia, ne šiandien.'

2. nežinau, bandyta čia kažką mistifikuoti. aišku, nelabai kas išėjo.

3. čia paprastas pasąmonės srautas, maišytas  su industrialu, o ne gotika.

4. žodžiu, iki tobulumo dar toli, bet nėra beviltiška. tik reiktų dar knygų paskaityt:) nu gal paskubėjai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-20 15:31
Spindesys
Giriu vargos inivciatyvą ir autoriaus darbą. Sunkiai sekamas, bet poezijos čia duag. Net jei ir gotiškos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą