Tik pienės pūkus

Nuo kūno ritosi
lietaus lašai
žali
ir plaukus
meldų kasomis
suvėlė.
Negrįšiu, - bėgo, sruvo
atminty;
Parklupki, dūmu
dvelkiantis
šešėli!

Kol plauko
laivės vilnimis
naktų
lyg ežero paviršium:
skęsta - kyla,
tol krenta žodžiai -
tu - ne tu, -
barbendami į vėsią
tylą.

Ir stiklo rutuliais
dvejonių
eilės
nurieda neįskildamos,
nedūžta.
Akacijų žiedais kardeliai
skleidės.
Beliko pienės pūkus
pūsti.