ne tuščiom

straksi boružės mintys smilgų viršūnėm
pliumpsi akmenukai vandens gelmėn
-randu ko ieškau-
tada kai nustoju gręžiotis
ir nubildu traukinio bėgiais
kartu su vagono žmonių viltimis...
-rytojus pašėlęs-
ramus mano rytas
muilo burbule stypso vaivorykštė
ir aš nešu savo delne
sidabrinę sagutę
sušalusiai šarkai
ant aimanuojančio ledo.
ramiai nusišluosto dulkes nuo inkilo
senas varnėnas...
prie sulūžusio irklo
numesta raudonskruostė bandelė...
spanguolių liaupsės
kantriausiam drugeliui,
iš po ledo žygiuojančiam ajerui...
arbata
susišildo savo sielas vaikai
traukinių bėgiuose ieško
tvirtybės
ginkluoti savo meile bildančiam triukšmui
ir ieškojimu to, kas primena besikeičiančias spalvotas mozaikas,
ilgus vakarus geriant pienių gaivą
ir baltus baltus kiro sparnus
prie nuščiuvusios valties kojų...
Atirkluoja aidas dienos
kurioje jie skaičiuoja
pūkus plaukuose
ir per dieną subėgusį džiaugsmą
savo gyvybės vazose...
Skaidriai krykščia grįžtant namo-
ne tuščiom.