prairęs džiaugsmas

raukosi mano blakstienos-
mat plieskia saulė
prie laivo denio
driežiukai klausosi džiazo
ir pieštas malūnsparnis
brėžia danguj prunkščiantį brūkšnį...
Kartu, kai nušauta antis trenkiasi į mėlynos valties lentas-
gerai kad ir ji tik piešta.
Karoliai laksto pirmyn atgal nuo vieno siūlo galo į kitą
ir ieško savo namų-
neberanda
..Stirnos ašaros
laukia ryto aistros-
atsidūsta
Skepetaitėj suglumusi nežinia...
tyliai brėži irklu vandens paviršiuj ornamentus
man.
Nežinau kaip galėsiu juos perskaityt-
lyg nematomos raidės
šviečiant delčiai saksofono natos
sukrito į mano prairusį džiaugsmą-
jo tiek daug.