Ar atsimenate,
Kai pindavote man ilgas kasas?
Kai kišdavote į krosnį duoną?
Kai su sklidinu ąsočiu lakstydavote,
Dirbdama, kaip bitė,
Ir nuolat kartodavote,
Jog mylite mane.
Bet aš prisimenu daugiau.
Prisimenu tą čaižų,
Truputį patrūnijusio ratelio dejavimą,
Kai verpdavote iš vilnos siūlus.
Ir ant aslos pastatytus prie židinio du krėslus,
Kur sėdėdavote ir megzdavote man šiltas kojines.
O kaip pamiršti staltiesėlių peltakiavimą,
Kai dažnai susižeisdavote savo švelnius pirštus.
Po to juos staigiai panarindavote į burną,
Galbūt tą skausmą nuraminti.
Bet ką jūs bedarydavote dėl manęs,
Aš liksiu Jums dėkinga iki pat savo mirties,
Tai sunku išreikšti veiksmais,
Tą pasakyti reikia tik jausmingais žodžiais.
Bet sąžinė neduos ramybės,
Kad taip ir neištariau Jums tai:
Mama, aš Jus be galo myliu.