Ironiška meilė. arba Susimokymas prieš kenkėjus

Tik dabar apvytusios tulpės
pakvimpa raudonom rožėm,
nors rožės niekad
nekvepia
nei pakalnutėm,
nei levandom,
nei vaniliniais ledais…
Ir šiandien vėl
tykojo kandžių vaikai
ant vonios lubų,
taikėsi užpulti beginklį mano
aplaidumą.
Sumoku duoklę vilna
nepasotinamoms, ėdrioms
gyvatėlėms –
“štiš!” – prakeikiu
ir šiosios išsislapsto
kanifoliniuose lizduose,
skambančiuose nemokšiškai užgaunamų
smuikų stygų akordais.
Ir vėl idilė –
lizduose sotūs snaudžia
bjaurūs velnio išperų vaikiūkščiai;
aš saulės atokaitoje
žiūrinėju dar nesamą džiovintų gėlių
ir nenuoramų pilkų plaštakėlių
kolekciją...