Praeitis ašaros laše

Atsimenu, prie Sovietų viskas buvo kitaip. Mes, vyrai, turėjome kitokias vertybes, turėjome daugiau laiko sau, turėjome širdis, kupinas polėkio, atviras krintančiom žvaigždėm ir užlietas krištolinio tyrumo meilės. Mes sėdėdavome po tamsiu, kaip nuodėmingos mintys, dangumi, prismaigstytu tų nepasiekiamų visatos deimantų, tų vaizduotę žadinančių šviesulių, tų karietų į vietas, dar nemindytas purvinos žmogaus kojos. Mes sėdėdavome po dangumi, prismaigstytu žvaigždžių. Mes sėdėdavome lauke, nepaisant to, jog spaudė kaulus traškinantis speigas, skausmingai šaldantis visus kvėpavimo kanalus. Fiziniai pojūčiai nublankdavo tos didingos akimirkos fone, kuomet mes, Sovietų vyrai, susiliedavome su visata.
  Taip, aš, Vaska, Ivanas ir Igoris mėgdavome susėsti kartu, palikę žmonas mieste ir kartu pasiimdami tik vieną moteriškosios lyties atstovę. Nepaisant to, jog mėgome ją laikyti šaltai, ji visada sušildydavo mūsų širdis. Ji visada būdavo ištikima. Ji niekada nesikeisdavo. Ir tomis stebuklingomis akimirkomis, kai nebegirdėdavome mašinų ūžesio, kai pamiršdavome, jog pasaulyje yra kitų žmonių, ji užvaldydavo mūsų jausmus. Ji suartindavo mus, tikrus vyrus.
  Tai buvo ypatingas jausmas. Atsimenu, kokiomis akimis į mane žiūrėjo Igoris, kai jam užvirdavo kraujas. Jose atsispindėjo žvaigždžių šviesa – ryški, kupina paslapties ir pirmapradžio grožio. Mes abu pravirkdavome, mūsų ašaros krito į veidrodinį ežero paviršių, jos krito į fantastiško tamsumo dangų ir virto žvaigždėmis. Ir Igoris jas vadino mano vardu.
  Atsimenu, kaip Igoris nusimesdavo šūbą, o po ja nebūdavo nieko, tik jo plaukuota, vyriška krutinė, garuojanti nuo karščio ir pulsuojanti auksinėje mėnulio šviesoje. Atsimenu, kad mes niekada nenusiimdavome kaliošų. Atsimenu raudoną, įkaitusį Igorio veidą, artėjantį prie manojo. Atsimenu, kaip mes buvome vyrai.