Nežinia... slegianti ir nerami
persekioja tavo šešėlį.
Žmogų, einantį tamsia gatve,
užpuola, išniekina kaip žvėrį.
Žiaurumas sielos gilumoj miega,
kol nepažadina baimė.
Ašaros rausvu skruostu nurieda,
kai atsitinka nelaimė.
Nevaldantys savęs žmonės
nesijaučia esą nusidėję, kalti.
O jų galvose kylančios abejonės,
pasiklysta nakties sapnuose.
Liguistos fantazijos padariniai
realybės trapumą užgožia.
O gatve einantys žmonės ramiai
nemato taurumo, grožio...
Taip išsigimsta tyriausi jausmai,
geri ketinimai pranyksta...
Taip, žiaurumu prasideda karai,
tik vėliau suprantama, kad buvo
klysta...