Ką nors gražaus tau

Prisimerkiu, kad geriau matyčiau paveikslus ant vidinės tavo vokų pusės.

Juk žinai, koks jausmas, kai šilta vakarėjanti vasaros saulė šviečia tau į nugarą, o prieš tave- saulėlydžio nurausvintas savo melsvai rudame smoge paskendęs Vilnius. Iš paukščio skrydžio, nors basos tavo kojos remiasi į per dieną įkaitusį Igno namo stogą. Jis tau pasiūlo naminio slyvų vyno. Jis visada taip elgiasi, kai esi ant jo stogo, ir stebi kaip vienas miestas užmerkia akis, o kitas, iškvėpęs tau į veidą karščio bangą, prabunda oranžinėmis lemputėmis ir geltonai mirksinčiais šviesoforais.
Arba - ar esi kada nors stovėjusi šalia automobilio vidury gelsvėjančio lauko, ant kalvelės, kai kažkur ryškiai mėlyname danguje, ištiesęs sparnus, lyg rankas, ratus tingiai suka kažkoks paukštis - gal vanagas, gal paukštvanagis, ir toje tyloje beveik galima girdėti, kaip vėjas šiurena jo plunksnas? Kai kažkur toli toli, prie horizonto, matai miško kontūrą, o aplinkui - laukai, ir tavo krūtinėje plaka laisvė, ir tu jauti, kad trūksta vieno milimetro aukštyn, kad pašoktum ir skristum, kaip paukštis, kad tave glamonėtų tos taip maloniai vėsios vėjo rankos. Tu atsispiri, ir skrendi.
Po to gali atsigulti ant žaliuojančių samanų, ir žiūrėti į žvaigždes pro pušų viršūnes, kai aplinkui lyg pašėlę cvirpia žiogai (cikados?), vis dar įaudrinti dienos karščio, nejaučiantys, kaip tvankumą keičia nakties vėsa. Žiūrėk - rodos nukrito žvaigždė!
Ir tavo lūpos tyliai sujuda, kai beveik mintyse ištari slaptą savo norą.
Rytais visada būna šiek tiek drėgna. Rasa, kabanti ant žolių, kartais maloniai atgaivina. Kai išeini iš miško, ir pažvelgi į ten, iš kur teka saulė, ir pamatai tą nuostabią pastelinių spalvų paletę, kuri taip gražiai atrodo ne tik nuotraukose, o elektros stulpai, nešantys tuos du begalinius laidus, atrodo ganėtinai mistiškai, išaugę iš rytinio vasaros rūko. Miškas už tavo nugaros žaižaruoja vaivorykšte. Didelis. Išpuoštas rytinių vandens lašelių, prikibusių prie spyglių ir lapų.
Vakaras - pats tinkamiausias laikas prasidėti audrai, kai saulei nusileidus, horizonte stebi nebyliai blyksint amalą. Ir žinai, kad tyla prieš audrą tęsis dar pusvalandį, gal valandą. Tada lietaus ir žaibų šokis perskros tamsą, tik būk pasiruošus savo žaibų gaudyklę. Tau nereikės blykstės. O ir šiltas lietus tau ne priešas.

Iš audros tu išeisi kaip visad - be žaibų, bet su ozono kvapu ir šiek tiek pergalės, susikaupusios tavo pirštų galiukuose.