Paliegusios pelkutės
gatvės pasakų
klausei
šarvuotų durų širdžiai
savininke.
Ne vienišas buvai -
globodamas bejausmę
klydai
metalinio“džiaugsmo“fane,
smigai, trupėjai, slydai...
Gyvybės syvus ašaros pakeitusios
čiurleno venomis ir kapiliarais
auksiniuose straubliukuos
depresuojančias matei
džiaugsmingas iškilmių fanfaras.
Tik prikimštas vatos
pliušinis meškinas
tuščiam kambaryje
spalvotas išorėj
bespalvis viduje.
Kurčias nežemišku garsu
suošiantiems dviems milijonams
ąžuolo lapelių
neregys šąlančiam
pavargėliui ant kelio.
Ne vienišas buvai-
mylėdamas vienatvę
klydai
o ilgesio pievelės fane,
likai, byrėjai, slydai...