Rašyk
Eilės (72517)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10391)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 46 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Svoloč  „Biblijos (ir ne tik) skaitymas“. Bagatelės 
  

Dievas sutvėrė žmogų, o po to, kiek pagalvojęs, sutvėrė ir moterį. 
      Iš Šv. Rašto. 

„Niekas nenorėjo mirti. Bet visi mirdavo. Taip buvo ir taip yra, o ar bus – dar nenusprendžiau.“ 
      Iš Jėzaus dienoraščio.

Ir pablūdo visas pasaulis daugintis – skruzdės su drugeliais, lapės su mažais kiškučiais, raudonikiai su voveruškomis. Suošė, suūžė, sulingavo giria, net pušų spygliai pasistojo. Atėjo pavasaris.
    K. Donelaitis „Metai“. Neskelbta pastraipa.

Gyvenimas nebuvo pats mėgstamiausias Dievo užsiėmimas.
Tiesą sakant, daug labiau jį traukė mirusiojo būsena.
Deja, deja, Aukštesnieji neleido jam reikštis savo nuožiūra.
      Šventasis Raštas, 7 sk. 

Sėdėjo Adomas po obelimi ir mąstė, ką dar galima būtų nuveikti su tais obuoliais. 
      Iš „Pranašų knygos“

Niekas nenorėjo taip gyventi, bet dauguma gyveno taip. Tik saujelė gyveno kitaip.Tie, kurie gyveno taip, neapkentė ir su pavydu žiūrėjo į tuos, kurie gyveno kitaip, o tie, kurie gyveno kitaip, iš aukšto ir su panieka žvelgė į tuos, kurie gyveno taip. Tada atėjo pasaulinė revoliucija ir visi gyveno šitaip. Dabar vėl visi gyvena taip ir kitaip.
      Iš dialektinio materializmo.  

Gyvenimas Žemėje nebuvo labai vykęs eksperimentas. Vis kažko kažkam trūko. Tada Dievas išsiuntė visus į Rojų. Tenai niekam nieko netrūko ir visi pamiršo patį Dievą.
      Evangelija pagal Morkų.  

Dievas sutvėrė žmogų vardu Adomas, po to iš jo šonkaulio pagamino moterį vardu Ieva. Taip jie kartu kurį laika gyveno. Bet pasirodė, kad Adomas nevaisingas. Tada Dievas abu išsiuntė į gydyklą, pavadinimu Rojus. Ten buvo labai gražūs sodai ir veisėsi visokiausi šliužai. Vienas jų pavadinimu Žaltys ir suvedžiojo Ievą, kai Adomas mėgavosi obuoliais. 
       Iš „Senojo Testamento“.

Kaip žinome, Jėzus visada vaikščiodavo pėsčias (ar galima vaikščioti raitam???). Bet vieną kartą jis kur tai skubėjo, tad nutarė pasinaudoti visuomeniniu transportu. Įsėdo į 10 maršruto
troleibusą. Nežinia, kur tas važiavo, bet Jėzus, reikalui esant, jį būtų pakreipęs norima kryptimi. Tik nepravažiavus nei dviejų stotelių prie jo prisistatė kontrolė:
- Jūsų talonėlis?
- Aš Jėzus...
- Pilieti, aš neklausiu Jūsų pavardės, aš prašau pateikti patikrinimui talonėlį.
- Aš Dievas...
- Susimokėkite, prašau baudą.
Žodis po žodžio - įsiplieskė konfliktas. Galop Jėzus buvo išlaipintas ir, kadangi pas jį nerasta nei pinigų, nei kokio dokumento, ir kalba jo pasirodė įtartina kontrolieriams, tai patalpino jį į
beprotnamį Vl. Kuzmos gatvėje, kur jis ir pabuvo kurį laiką iki savo nukryžiavimo.
Tai mat, kokie principingi dažnai būna kontrolieriai – nepaiso jokių autoritetų. 
       Troleibusų valdyba

Tada buvo karas. Visi verkė. Niekas nesijuokė. Buvo karas. Miestas nieko nešventė. Kaimas intensyviai kepė duoną. Vis tiek neužteko. Tada įvyko duonos valgytojų surašymas. Kas nevalgė duonos, o tik bandeles ar daržoves, visi buvo mesti į priešakines linijas, kaip patrankų mėsa arba apkasų kasėjai. Tarp kitko, apkasai juosė ne tik miestą, bet ir apėmė visą valstybės nenaudojamą ar neprivatizuotą žemės plotą. Galiausiai jau nebuvo, kur kasti naujų apkasų.Tada buvo paskelbtos paliaubos.Tėvynė kapituliavo(pasidavė priešui). Užkariautojai keturiais laivais atvežė duo-nos.Visi buvo pamaitinti ir laimingi. Tada užkasė visus apkasus ir pasėjo rugius.Rugiai gerai užderėjo.Valstybės piliečiai nespėjo visos duonos suvalgyti.Tada buvo uždraustos bandelės ir daržovės. Duonos vis tiek buvo perdaug.Karalius, nerasdamas išeities,atsistatydino(po teisybei, nusišovė, bet istorikams prisakė savo išėjimą traktuoti kaip demokratinį žingsnį ((deja, ne visi buvo lojalūs Karaliaus pageidavimui,dėl ko ir iki manęs atėjo tik-roji (((ne rašytinė))) jo gyvenimo ir mirties versija.))Taigi).Karalienė irgi buvo pasiryžusi pasekti vyro pėdom(t.y.nusišauti),bet dėl gausiai, po visus rūmus išsiliejusio Karaliaus kraujo(mėlyno), sušlapo ir tapo nenaudingi visi valstybės šoviniai.Tada ji ištekėjo antrą kartą  už kažin kokio tai arabo.
Bet aš ne apie tai.Apie duoną. Jos buvo per daug. Žemdirbiai, negalėdami parduoti javų, pradėjo blokuoti magistrales, reikalaudami sau subsidijų. Valstybės vyrai buvo pasimetę, nežinojo, ką daryti. Tada atsirado vienas protingasis(mano senelis),kuris pasiūlė genialią išeitį: paskelbti bet kam karą,sukasti dirbamus laukus apkasais ir tuo būdu išspręsti duonos pertekliaus problemą.Taip ir įvyko, ir karts nuo karto kartodavosi iki šiol.
Parašiau,kaip girdėjau iš savo senelio. 
        Jonas Mačiulis-Maironis 
 
Vedėsi Mozė vieną kartą per dykumą ar tik ne 30-ą turistų grupę. Ėjo 39-ti pasivaikščiojimo metai. Staiga vienas ekskursantas pastebėjo savo kelnėse erekciją. Gan greitai tą pamatė ir užuodė visa grupė, nes jau daugelį metų niekam nieko panašaus nebuvo nutikę. Visi norėjo paliesti, paragauti to stebuklo. Tik vienas Mozė nieko nepastebėjo ir neatsigręždamas nuėjo per dykumą.
Tai matydamas, Dievas nusišypsojo ir tarė: „Myliu tave, Moze, nes ir tu tik mane vieną myli.“
        Senasis Testamentas 
 
Perpjovė Kainas Abeliui gerklę aštriu peiliu, kaip matė Tėvą karves skerdžiant, ir tarė, kaip girdėjo, Tėvą sakant: „Dėkui Tau Viešpatie, kad ranka nesudrebėjo, vadinasi, Tu laimini šį mano darbą.“
       Iš „Pranašų knygos“.

        Tyla naktyje,
        tiktai vaiko alsavimas,
        tartum laiko rodyklė,
        ritmingai kartoja:
        esi naktyje, tyloje-
        vadinasi, gyveni.
        O aplinkui tamsa,
        kuri tirpsta,
        kaip sniegas,
        ir įžiūri kontūrus baldų
        ir sienas, ir lubas.
        Aušta rytas,
        penktadienio rytas,
        o vakar juk buvo trečiadienis...
N.Gogolis „Pamišėlio užrašai“. Išcenzūruota pastraipa.

      Aš esu lesbietė,
      O be to dar ir kaimietė.
      Paklausit, o kaip gi tai atsitiko?
      Ogi štai kas nutiko:
      Mūsų kaimo vaikinai
      Išmovė į miestus,
      Paskui save sugriovę
      Visus sugrįžimo lieptus.
      Mane jau anksčiau
      Atakavo tokia Barbora,
      Kartą nuo jos bėgdama
      Net peršokau tvorą.
      Bet vieną dieną
      (menu kaip šiandieną)
      Tupinėjau prie karvės,
      Galva svaigo
      Nuo baisios smarvės.
      Toji Barbora
      (ji kartu su manim
      Dirbo melžėja,
      O be to dar pusę etato
      Dirbo šlavėja)
      Staiga pargriovė  mane į mėšlą,
      Pasijutau besanti tikra nevėkšla.
      Kaip ten kas buvo toliau,
      Neprisiminti būtų geriau...
      Gangreit palikau visa nuoga
      (Gal būt dėl to paskum
      Ilgai kamavo sloga),
      Kaži kaip praradau nekaltybę
      Ir tėvų įdiegtą dorybę.
      Tokia tad buvo
      Mano nuopuolio pradžia,
      Bet tikrai manau,
      Kad tai dar ne pabaiga.
      Dabar myliu visas barboras –
      Į vyrus žiūrėt nekyla net noras.
      Taigi taip aš tapau lesbietė,
      Pagal socialinę kilmę
      Esu kaimietė.
      O ką bedarysi –
      Gyvenimas sava vaga plaukia,
      O meilė, žinia,
      Stovinčių nelaukia. 
S. Nėris „Autobiografinis eilėraštis“ 
 
                        Aš esu gėjus,
                        Mano vardas Sergiejus.
                        Man 14 metų –
                        Ieškau vaikino,
                        Kuriam 18 metų.
              Kartu mes keliausime,
              Kartu vakarieniausime,
              Butelį vyno prieš miegą
              Kartu išgersime.
                        Žvaigždes ir mėnulį
                        Drauge stebėsime.
                        Meilius žodelius
                        Viens kitam į ausį
                        Iki pat ryto kalbėsime.
              Aš ieškau draugo –
              Aukšto ir tvirto,
              Kad manų košę
              Rytais man virtų
              Ir šaukšteliu kaip mažą vaiką
              Mane maitintų.
                        Mano vardas Sergiejus,
                        Aš esu gėjus.
                        Atsiliepkit visi,
                        Kas mylite gėjus.
      S. Jeseninas. Ankstyvoji kūryba.

        Laikas nutvėręs laiko mane
        Už palaikės palaidinės
        Ir nepaleidžia.
        Tvirti gniaužtai suspaudžia mane
        Savo glėbyje.
        Aš dūstu, aš noriu namo,
        Bet sekundės ir minutės
        Prievartauja mane,
        Ir, regis, jos niekada nesibaigs.
            Nežinomas XXI a. poetas

Svoločių niekada nebuvo. Taip, taip. Nebuvo. Aš suvokiau tai vieną naktį, tiesą sakant, ši mintis ir prižadino mane – tokia ji buvo netikėta ir paprasta, ir kartu geniali. Aš atsisėdau lovoje ir staiga suvokiau, kad iki šiol mes visi apgaudinėjome save ir kitus, apsimetinėjome, neva pažįstame ar esame matę kokį nors svoločių. Dažnai esu girdėjęs ką nors giriantis, ir pasakojant įvairias nebūtas istorijas apie tariamą pažintį, susitikimą, kontaktą su svoločiumi. Pats, turiu prisipažinti, taipogi esu pliurpęs nesyk, apie tariamai išgertą ne vieną kvortą alaus su bičiuliu “Svoločiu”. Kaip pastebėjau, aplinkiniams tai padarydavo įspūdį. Kokia šventa naivybė! Juk visi žinome, kad pasaulyje nėra nykštukų, kalbančių meškučių ir skraidančių supermenų. Bet kad lygiai taip pat pasaulyje nėra ir niekada nebuvo ir ko gero greitai dar neatsiras svoločių, tuo vargu ar kas ryšis patikėti. Iš pradžių aš net išsigandau tos minties – tokia ji man pasirodė eretiška, o gal  net pamišėliška. Pagalvojau, gal metas būtų baigti plumpti alų. Bet po to man patiko mano proto guvumas ir išradingumas. Aš supratau padaręs žmonijai vieną nuostabiausių atradimų. Tik kol kas dar anksti ją(žmoniją) apie tai informuoti. Tam reikia laiko ir paruošiamojo darbo, kad neįvyktų kokie nors sukrėtimai ar socialiniai neramumai. Kita vertus, gal jiems visai nieko nesakyti, žmonėms, gal kitą kartą geriau tikėti tuo, ko nėra, laukti kažko.
Gal niekada mums svoločių nebus perdaug?
         Nežinomas XXI a. autorius.

Skaistykloje Jėzus neužsibuvo, persimetė vienu kitu žodeliu su pažįstamais ir grįžo į kontorą.Ten jo jau laukė minia interesantų. Vieniems reikėjo duonos, kitiems sveikatos, moterys dažniausiai pageidavo vaikų. Išpildęs visus norus, palengvėjusia širdimi 18 val. Kristus uždarė kabineto duris, pridavė sekretorei seifo raktą, palinkėjo jai labos nakties ir nužengė į dangų. Kitą rytą 9 val. jis vėl buvo darbe. Į skaistyklą daugiau nebevaikščiojo - darbo su kiekviena diena vis daugėjo.
         Evangelija pagal Joną

Dievas buvo visur ir visada.Bet vieną kartą išėjo degtukų ir nuo to laiko niekas jo daugiau nematė.
          Viduramžių istorijos vadovėlis 5-ai klasei.
 
Užsigeidė kartą Jėzus kiaulienos, bet niekaip negalėjo apsispręsti,
ką pasigaminti: ar karbonadą, ar šašlyką išsikepti, ar šiaip tik virtą
mėsą su duona ir druska suvalgyti.Galų gale, nieko taip ir nepasirinkęs,
nutarė likti ištikimas vegetariškam maistui, nuėjo į daržą ir išsirovė
ropę. Kita vertus, kiaulės jis niekada ir neturėjo. 
          Evangelija pagal Joną.


Vieną dieną Dievas sužinojo esąs žydų kilmės. Tai siaubinga, ilgiau aš čia nepasiliksiu. Ir apsigyveno dausose ar dar kažkur toliau. Vietoj savęs paliko žmonėms savo sūnų Jėzų, irgi  žydą... 
           Vidutinis Testamentas


Aš laimingas, laimingas… Taip, taip, nesvarbu, kad neturiu kojų, rankų, galvos ir pilvas mano visada tuščias, visa tai nesvarbu – aš vis tiek laimingas. Be abejo, Jūs visi sakysite, kad aš niekada nesimylėjau. Na ir kas? Bet aš viską žinau apie seksą iš medicinos knygų ir zoologijos vadovėlių.
Kiti sako, kad be pinigų nėra laimės. Aš jų neturiu, man jų visada stinga, bet aš nejaučiu, kad tai temdytų mano laimę. Priešingai, aš neturiu problemų, susijusių su jų (pinigų) panaudojimu.
Aš laimingas. Aš dėkingas. Aš skolingas Visagaliui už savo nerūpestingą būtį. Tai mat.
       Dostojevskis „Idiotas“ I-as leidimas. 

Šiandieną aš miriau. Sakydamas šiandieną, turėjau omenyje konkrečią datą –spalio 6- ąją 2001-ųjų metų. Nors data nėra svarbu. Tiesiog pats faktas yra svarbus – aš miriau. Miriau įprastai, be romanams būdingo patoso, herojinių priešmirtinių monologų,atsisveikinimo bučinių. Tiesą sakant, niekas to  ir nepastebėjo : tai buvo šeštadienis, Statistikos departamentas, uoliai fiksuojantis gimimų ir mirimų faktus, ilsėjosi, gal būt laisvą dieną išvažiavo grybauti(jokiu būdu negaliu to teigti, aš viso labo tiktai spėlioju).Kaip ten bebūtų, duomenys apie pasikeitusią demografinę situaciją Lietuvoje juos pasieks tik pirmadienį(jeigu vėl neįvyks kažkas svarbesnio). Bet ne tai svarbu – kažkada jie vis tiek gaus žinią apie mano mirtį, uždės kryželį prie mano pavardės, ir mano byla keliaus į archyvą. Tai natūralu. Būti kitaip negali. Nepradės gi jie apraudoti kiekvieno mirusiojo – sveikatos tam nėra skirta pagal pareigybines instrukcijas.
Taigi aš miriau, ramiai, be konvulsijų, taip kaip visada svajojau, niekam nesukeldamas papildomų rūpesčių. Be dramoms būdingos agonijos. Atvirai pasakius, aš net nežinau ar pastebėjo mano mirtį mano artimieji, ką jau ten kalbėti apie plačiąją visuomenę, valdžios vyrus – ne, su tokiom smulkmenom aš jų netrukdysiu. Žodžiu, jokios reakcijos. Bažnyčia ir ta nieko nesuuodė(o reikia pasakyti – jai tai yra riebus kąsnelis).
Aš dabar galvoju : gal aš kam nors keršijau, gal numiriau norėdamas pasitikrinti, kaip Jūs ten be manęs jausitės, gal čia sugrojo kokios nors mano ambicijos, kurių visą gyvenimą buvau pilnas, gal tai buvo mano neapgalvotas poelgis, kurių pridaręs esu galybę – dabar aš to nežinau, aš esu miręs, o mirusieji neatsako ir neaiškina gyvųjų veiksmų.
Guliu pusiau ant dešiniojo šono(gulint ant kairiojo man visada diegdavo krūtinės sritį, širdies plotą, tokie liko mano miegojimo įpročiai, kurie net perėjo  į  mirusiojo fazę). Tyla, nors norėčiau, kad skambėtų King Crimson-ų Epithaphia labai garsiai(visada beprotiškai mylėjau šią grupę). Pojūčiai nepakitę : taip pat girdžiu tylą, užuodžiu šmirinėjančią virtuvėje pelę, matau ramiai besiilsinčią savo šeimą. Aš jau noriu sugrįžti, noriu pratęsti savo niekingą buvimą… Deja, rytdienos įkapės, laidotuvių kostiumas ir batai bendroje sumoje už 40 lt. spaudžia mane, neleidžia apsiversti kape, grumstas šlapios žemės, įstrigęs burnoje, paverčia mano pagalbos šauksmą į begarsį žiopčiojimą be garsiniame kine… 
         Neatpažintas lavonas

Gulėjo F.Nyčė geležinėje lovelėje ir nekantraudamas laukė sugrįžtančio iš gastronomo savo numylėtinio Zaratustros.Staiga į duris kažkas pasibeldė.
"Įeikite," - kone suriko genijus.Tarpduryje pasirodė mažas žmogeliukas "čapliniškais" ūsiukais ir kariška uniforma.
"Jefreitorius Hitleris, - žvaliai atraportavo nepažįstamasis, - Zaratustros lieptas atvykau pranešti, kad šiandien jo nelauktumėte.Jis su kažkokiu rusu vardu Leninas ir gerai žinoma Klara Cetkin prisigėrė alaus ir kreiseriu "Aurora" išplaukė į Leningradą, į Ermitažą nusišlapinti ant meistro L.da Vinči "Madonos Benua". 
       A.Morua „Didžiųjų portretai“

Užkniso pavasaris, atsibodo mylėtis.
Geriau karštoje vonioje savo kūnu mėgautis.
Paukšteliai daėdė ir gėlės,
Ir visa, kas gyva po žiemos sunkiai kėlės.
Naktys trumpėja, miego nebeužtenka,
Jaučiu, kaip jėgos pamažu senka.
Gyvenimas darosi nemielas.
Atsibodo daryti visokias dielas.
Ką gi, einu nusišausiu,
Arba kaip kitaip galą gausiu,
O rudenį vėlei sugrįšiu
Ir visiems žmonėms garsiai pasakysiu :
Tegul kas nori teskrenda rudeniop į pietus,
O aš rudeniop sugrįžtu į namus.

K. Binkis „Pavasario balsai“. Nepublikuotas eilėraštis


Šiandieną mano gimtadienis, tiesą sakant, jis jau praėjo. Svečiai išsiskirstė, indus susiploviau ( visada taip darau, nepalieku indų kriauklėje kitai dienai – kaip sunku bebūtų – įprotis svarbiau ...hm, neprisimenu ko ).Miego dar kažko nesinori – vis mažiau bemiegu. O ir miegas ne tas, kaip anksčiau : baimė ar graužatis, ar dar kažkas – gal prisiminimai – budina nuolatos.
81-eri. Nežinau, daug tai, ar mažai (nors šitas žodis gal ir šventvagiškas, bet, Dieve, kas gal pasakyti, kada žmogui gana?). Taip, gimiau aš smetoninėj Lietuvoj, ne kas ten irgi buvo, ką pamenu, nors tėvas buvo miestelio pašto viršininkas, ir pamenu jį ant žirgo su gražiai pasiūta uniforma. Bet pyragais nelijo. O ir tėvelio anksti netekau. Mama, duok jai, Dieve, ramybę, nebuvo man tokia meili, teko ir virvę ( dabar sako diržą ) patirti. Jaunėlė buvau – kaip tat nesiderina su įprasta ... kaip tas žodis vadinas, nežinau.
Taigi, vaikystė nebuvo saldi : ir karves ganiau, ir jaunystėj, ištrūkus iš namų, pas ponus Kaune tarnavau. Ten ir patykojo mane karas. Jauna buvau, gal ko ir nesupratau – gimė dukrelė, po metų – antra. Dar buvau su antrąja nėščia, vežė mane vokiečiai į darbus Slovakijon. Buvo tokia galimybė – pereiti į kitą stovyklą, iš kur būč patekusi amerikonams ir likusi po karo toj didelėj kapitalo šaly, bet iš geros dūšios ėmiau rūpintis dar ir drauge Kastute, o vokiečiai to nedaleido, tik vieną mane galėjo perkelti į lengvesnį darbą. Dar kvaile apšaukė, kad kitais rūpinuosi. Ir likau ruso pusėje, deja...
O gal ne deja. Sugrįžus į Lietuvą ir sulaukusi savo Juozuko iš Sibiro, apturėjau dar vieną vaiką – sūnų, su kuriuo po šiai dienai ir jo šeimele dienas stumiu. Aišku, visko būna – aš jau nebe jauna. Ir pasipykstam, žinia, jauni mūsų senių patarimų nelabai paiso.
Bet va, šiandieną po baliaus pasijaučiau kaži ko linksma, aišku, ir vynas savo pridėjo, ale visvien – gyventi gera ir nesu aš jau tokia sena.
Jau greitai vasaris... 
                   Roza Liuksemburg Autobiografinis esė Gimimo diena

Kelias į Vakarus.
Už mašinos lango dulksna,
Nykuma.
Gamtovaizdis be spalvų –
Pilkuma.
Viduje, kaip ir už lango –
Dykuma.
Galvoje nebeliko minčių –
Tuštuma.
Vienuma,
Nors mašinoj ne vienas,
Bet vienas –
Aplink svetimi.
Ilgesys,
To, kas liko užpakaly –
Rytuose,
Ko tikrai nesutiksiu –
Vakaruose.
Kelias į Vakarus buvo
Šiandieną,
O vakar bus, kaip būna
Kasdieną. 
                                   Nežinomas XXI a. poetas 

Akivaizdu –
Tai, ką jaučiu –
Natūralu.
Ir be kalbų.
Dienų labų
Kas rytą siunčiu,
Kas naktį verkiu,
Kas dieną svaigstu,
O vakarais iš pradžių.
Nerealu,
Kad gyvenu,
Valgau, geriu,
Ritme einu
Nepramintu taku,
Pirmąją meilę menu
Ir visas kitas kartu…
Akivaizdu.               
                                   Nežinomas XXI a. poetas   

2002-03-14 11:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 48 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-16 13:38
eventail
Vienas pirmųjų ir vienas geresnių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-27 09:59
Mikė Lilikė
Valdai žodį, valdai mintį. O jų tau, dievaži, netrūksta (net pavydas ko tai suėmė, nors tokio jausmo nesu patyręs nuo praeito medasukio). Ir, ar nesu jau sakęs, itin valdai žodį.
Mikė Pūkuotukas Svoločių karalystėje
Bestseleris
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-11 17:26
Pirk Volgą
22354.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-24 09:55
Svoloč
Jis man diktavo, jei gerai pamenu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-24 08:50
asanas
Gal su Erlicku rašėt?:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-10 19:37
Negrįšiu
21562-oji skaitytoja :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-22 08:49
nykštukas devintas
Šis labai panašus į naują ir nuvalkiotą Erlicką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-10 12:02
dokols
pastebėjau - nuo pirmojo kūrinio pradėjai tyčiotis, minėdamas tikrus vardus. ką padarysi... tik biski nejauku dėl kai kurių, kurie su nuostaba pasakys "Rimtai?! Taip biblija arba Donelaitis sakė" puls tikrinti... nauvuolių tikrai netrūksta. Gerų minčių tau - taip pat. Bet - linkęs į recidyvizmą nors tu ką...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-03 23:58
Kunigaikštis Vizbezda
20622-asis paskaites.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-20 16:54
vajėtau
pasiilgau žmoniško humoro ir prisiminiau šitą :) bet kol aš jį suradau... :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-17 01:42
Rapolas Pagalvė
vietomis per lėkšta, visumoj neblogai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-19 11:32
Diudia Pauteckas
Jeigu turėčiau balso teisę, duočiau visus šešis sausainiukus. (O pagaliukai buvo gražiau.)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-11 10:22
Anglis Raudonsnapė
Patiko....kaip ir visiems kitiems:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-07 11:45
Kavinukė
radau savo megstamiausiuose, ir pastebejau, kad dar nebalsavus. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-19 22:18
DJ
DJ
daug ir gerai,-visai netycia aptikau:))!!йук буна картаис таип ?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-05 10:43
Odinas (gerute mergiukste)
Svoloc: tik nemesk rasyti ir busi naujas ir nenuvalkiotas Erlickas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-01 08:33
Toras su kūju Mjolniru
Pritariu besąlygiškai, ir nepamirškim gero stiliaus bei nenukankintos gramatikos, kas čionai irgi reta išimtis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-07-31 13:52
Odinas (gerute mergiukste)
Pagaliau tikras humoras :)
Gal 70% gabaliuku - juokingi.
Saunuolis, ir toliau taip :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-07-17 17:23
ballsas
oi, susitiksi kokį kartą su Jėzumi, oj gausi nakačkės... bus didelė krūva nežemiškų keiksmažodžių!... :) šiaip, visai gražu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą