Bijoti miego

Prie balto stalo ant dviejų nepatogių kėdžių sėdi vidutinio amžiaus vyras ir moteris. Vyriškio drabužiai nudevėti, bet vis dar tvarkingi, tik marškinių apykaklė smarkiai ištampyta, tai dėl blogo įpročio ją nuolat taisyti, tarsi truktų oro. Rudos vyriškio akutės nervingai laksto po kabineto sienas, o rankos nevalingai kyla prie nelemtosios apykaklės. Moteris pagauna tas rankas ir šypteli. Jos plaukai tvarkingai supinti į kasą ir nė vienai sruogelei nelemta ištrūkti. Tai būtų visiškai niekuo neišsiskirianti, galbūt netgi blanki moteris, jeigu ne didelės juodos akys. Jose spindi keista šiluma – tokią teturi nėščiosios. Ji laukiasi. Dukrelės, kaip prieš kelis mėnesius patvirtino gydytojas.
Girgžteli durys ir vidun žengia baltu ligoninės chalatu vilkintis vyras. Tai, žinoma, gydytojas. Jis klesteli kėdėn, neatitraukdamas akių nuo keleto nejautraus gelsvo ligoninės popieriaus lapų. Galų gale vyras pakelia akis į porą ir, nutaisęs bjauriai rūškaną gydytojišką miną, prabyla. Jis pasakys, jog nėštumas komplikuotas, jog gali kilti pavojus motinos ir „vaisiaus“ gyvybei. Tai bus išberta monotonišku balsu. Gydytojas pasiūlys ateiti pasitikrinti po savaitės ir, išlydėjęs porą pro duris, nužingsniuos į valgyklą. Juk pietų metas, o šiandien, girdėjo jis, valgykloje ypač skanūs bulviniai blynai.
Tik nepažįstamojo vyriškio apykaklė bus visiškai nuniokota, o ir nepažįstamosios moters akyse priges keistos šilumos kibirkštėlės.

-----
Man visuomet patiko garsai. Paukščiai, mašinos... visi pakyla ir lipdo šurmulį. Stovėjimo aikštelėje pypsi automobilio signalizacija, jaukiame šeimos namelyje, aptvertame balta tvora, loja gauruotas šuo.
-----

Tai nebuvo lietinga rudens diena.
Nusilpusi moteris gulėjo baltutėlėje lovoje, jos pilkšvą leisgyvį veidą tyrinėjo šalia sėdintis vyriškis, nuolatos taisydamas savo apykaklę. Trūko oro.

„Gimdymas buvo ypač komplikuotas, -smulkiomis raidėmis rašė gydytojas, - gimdyvės būklė sunki. Vaisiaus lytis – moteris... “. Numetė dokumentus ant stalo ir, nusprendęs baigti vėliau, pasitaisė baltą chalatą ir patraukė pas seseles – kavos išgerti. Gal gaus progą kokį kolegą apkalbėti?

Šviesą išvydusi mergytė neemė klykti kaip visi įprasti vaikai. Ji tik žioptelėjo kelis kartus, praplešė akutes ir nustojo kvėpuoti. Motina neturėjo jėgų nė pažvelgti į ją – tąpat minutę prarado sąmonę.
O mergytė po kelių akimirkų persigalvojo ir nusprendė gyventi.

-----
Nemėgstu tamsos. Dažnai stebiu, kaip prieblandoje žiebiasi gatvių žibintai – mano žvaigždės. Pro šalį tarsi kometos lekia automobiliai, pliekdami savo lempomis naktį.
Nemyliu vasaros, ji niekad manęs neapgina. Tik pustosi ir staipos it karalaitė.
Man žiema patinka. Sniegas nakčiai špygą parodo ir snaudžia ramiai, kartais prabusdamas ir tamsą išvaikydamas. Žiemą aš saugi.
-----

Juodose nepažįstamosios akyse geso kibirkštėlės. Kai mažajai mergytei suėjo treji, motina pasidavė. Paskutinįkart žvilgtelėjusi į ištampytą vyro apykaklę, šyptelėjo ir mirė. Mergytė su nuostaba žvelgė į bedugnes juodas akis, ieškodama pažįstamų kibirkštėlių. Nerado.

-----
Aš bijau miego. Naktimis įsistebeiliju į gatvės žibintą už lango ir niūniuoju linksmas daineles. Kai pavargusios ima merktis akys, kažkas šiurpiai nusmelkia mane ir vėl su naujomis jėgomis imu spoksoti į žibintą.
Mano naktys – kliedesiai. Kai nuvargusios akys ir protas atsisako dirbti, kūnas virpa iš nuovargio, o baimė kausto pirštų galiukus...
Miegoti aš bijau.
-----
Vyriškis tampo savo apykaklę ir atsargiai aiškina mažai mergytei. Jog mama užmigo. Jog nebepabus. Mama ilsisi. Ten tamsu ir tylu tylu. Ir niekas mamos nepažadins.

Žmonės, pamaldžiai nulenkę galvas, žiūri į grindis. Visų veidai – rimti ir prasikaltę, šypsotis čia – nusikaltimas. Šarvojimo salė. Kai kurie mąsto apie nenukastas bulves, kiti – apie sugedusį vandentiekį. Ir nė veinas nežino, jog po kelių akimirkų salė prisipildys šurmulio. Mažais žingsniukais prie mamos pribėgs mergytė, atmerks jai akis ir uždainuos „Du gaidelius“. Pro pasipiktinusią minią, vis besitaisydamas apykaklę, prasibraus vyriškis ir išneš mažąją, kuri taip ir nesiliaus dainuoti.

-----
Bijau miego.
Visad nepatiko tamsa. Tyla nepatiko.
Ir mama niekad jų nemėgo.