Sniego papirusas arba mirties minėjimas žiemą

Sniego papirusas
Purvo prisunktas dejuoja.
Slogulį, peršulį
Žmogiškos kojos dėlioja.

Ėjo – nuėjo – praėjo
Žvėriškai plėšantis plaistą po plaisto nuo sielos ruduo;
Spraudžiasi spąstuosna
kojų klampojimo,
rimų dėliojimo duona.

Trupina atmatas sniego
Ratų – tramvajų našta.
Kaukia šėma rugiapjūtė,
Lapkričio pjaunanti pašarą
Pašalo kaustomai žemei.

Gėlės aruode nuniokotos,
žydinčio, spindinčio juoko paliestos kadaise,
šįryt boluoja
sniego rimties patale.
Žvakės sapnuoja senelių sapnus
susikaupusų plieno veidų tyroje tyloje,

skamba rožančius
ir poterius sako kažkas nesuprantama amžių kalba.