Rašyk
Eilės (73629)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10399)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1126)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Keltas iš Oslo į  Hirtshalsą, mažą miestelį pačioje Danijos šiaurėje. Netoli nuo čia - madingas kurortas. Tačiau šiandien kelte keleivių nedaug. Vasara baigiasi...
Nors iki kelto išvykimo dar valanda, Elizabetė jau čia. Liekna ir tiesi, aukštai pakėlusi galvą žvalgosi į savo būsimus bendrakeleivius. Tuomet šnirpšteli, nei pritardama, nei nusivylusi, ir lėtai stumdama priešais save lagaminą ant ratukų juda pirmyn. Iš nugaros ir nesuprastum, kad ji jau atšventė savo septintąjį dešimtmetį.  Tik jautri ir patyrusi akis atpažintų tuos atsargius žingsnelius, taip būdingus pagyvenusioms damoms. Ar pastebėtų jos perdėm tvirtai suspaustą kumštį, įsitvėrusį lagamino rankenos. Tarsi ne ji lagaminą, o lagaminas ją trauktų.
Elizabetė vis dar graži. Taisyklingi veido bruožai, gyvos akys, lėti, bet grakštūs judesiai. Beveik tokie pat tankūs, kaip jaunystėje plaukai, smulkiai sugarbanoti, sušukuoti atgal ir prispausti rausvu lankeliu. Jai labai tinka atvira kakta. Kai kam gal ir užkliūtų jos ryškiai žydri akių vokai ar ekscentriška rankinė su peliuko Mikio portretu. Bet tik ne tikram estetui. Ji vis dar iš tų, į kurias atsigręžia gatvėje.
Keltas išplaukia. Senosios damos ir vaikai užpuola žaidimų aparatus, kiti sugriūna į barą.
Elizabetė nusprendžia pakilti į restoraną devintajame denyje. Nors jau vėlu, eiti miegoti ji dar nesiruošia. Ir jaunystėje jai miego netrūkdavo, o dabar iš viso – viena kančia.
Restoranas - erdvus, bet jaukus. Salės ovalą juosia didžiuliai langai-vitrinos, už kurių – tik vanduo ir mėnulis. Švelni prietema, minkšti krėslai, negarsi romantiška daina, atliekama su vos juntamu rusišku akcentu.
Elizabetė prisimerkusi lėtai dairosi.


- Gal šalia manęs, žavybe? - išgirsta šalia.
Elizabetė nustębusi atsigręžia. Ir beveik suakmenėja.
- Henrikai? Čia tu?
- Aš, - nusišypso jos amžiaus vyriškis, - arba tai, kas liko iš manęs. Dabar jis jau juokiasi, žvelgdamas, kaip Elizabetė lėtai atgauna pusiausvyrą.
- Liaukis koketavęs, puikiai atrodai, mažai ir pasikeitei. Tiesa, praradai šiek tiek plaukų. Ir paakiai... Geri be saiko?
- O tu tokia pat nepriekaištingai graži, - šypsosi Henrikas. – gal prisėsi šalia?
Elizabetė vis dar neatitraukdama akių nuo Henriko lėtai tūpteli greta. Henrikas mosteli padavėjai. Iš to atsainiai įsakmaus mosto, kerinčios šypsenos ir vylingų akių gali atpažinti nusenusį Džeimsą Bondą. Jo plaukai tikrai gerokai praretėję ir žvilgsnis pablukęs, jis pakumpęs ir judesiai jo lėtesni, tačiau savo žavesiu jis gerokai išsiskiria iš visos tos dar jaunos, bet aptukusios ir bespalvės vyriškos masės.
- Ar tebemėgsi šampaną, Elizabete?, - klausia, priėjus padavėjai. Ir nelaukdamas atsakymo užsako šampano.
- Tu išties mažai pasikeitei. Pats klausi, pats atsakai. Pats nusprendi už kitus. - atsidūsta Elizabetė.
- Na nepurkštauk... Juk neatsisakysi su manimi išgerti šampano. Tiek laiko nesimatėm.
- Taip, laikas bėga...
Abu tylėdami susimąstę žiūri vienas į kitą. Padavėja atneša šampaną.
- Papasakok, kaip gyveni, Elizabete? Kur keliauji?
- Nelabai yra ką ir pasakoti. Likau viena, Olafą palaidojau prieš penkerius metus. Blokhuse turiu namą, važiuoju ten vasarai. Prie jūros pabūsiu. Sesers vaikai šalia gyvena.
- Ar dar rašai?
- Ne. Įvairovės mano gyvenime nedaug beliko, įspūdžių – taip pat. Nebeturiu, ką pasakot. Juk žinai, kad mano apsakymai tik perpus išgalvoti tebuvo...
- Skaičiau. Turbūt viską perskaičiau, ką parašei. Na bet mane tai jau perdaug....
- Toks ir esi. O tu ką veiki?
- Aš... viską pabaigiau, ilsiuosi. Dabar su dukra važiuoju iki Kopenhagos, ten sutvarkysiu keletą reikalų ir  - į Tenerifę. Buenavistoje nusipirkau nedidelį namą. Taigi žiemas leisiu ten, o vasarai čia grįšiu.
- O kam grįšti?
- Kad ir tave pamatyt...
- Tu beviltiškas, pamatai mane po dešimties metų ir lyg niekur nieko
- Vis dar pyksti?
- O kaip tau atrodo?
- Pasakyk man nuoširdžiai, ar tikrai manai, kad galėjo būti kitaip?
- To mes jau niekada nesužinosim
- Juk tu niekada nebūtum palikus Olafo
- Turbūt ne, bet tu manęs šito niekada net nepaklausei
- Ar dėl to pyksti?
- Ne dėl to, ir iš viso aš nepykstu, esi koks esi
- Pyksti pyksti, matau iš akių.
Henrikas paima Elizabetės ranką.
- Žiūrėk, tavo ranka taškuota lyg putpelės kiaušinis. Dieve, kokia graži ranka. (bučiuoja ranką). Atleisk. Nesipykim. Geriau išgerkime šampano ir prisiminkime tik gera. Juk mums buvo gera kartu Elizabete?
Elizabetė įsitaiso patogiau krėsle, paima taurę šampano ir nusišypso.
- Taip. Su tavim man nuobodu nebuvo. Nors kita vertus gerai aš tavęs taip ir nepažinau.
- Tik tiek, kad nebūtų nuobodu kartu. Ar bereikia daugiau?
- Ne, trijų dienų romanui – tikrai ne. Bet man pasirodė, kad tarp mūsų užsimezgė truputį daugiau. Gal tik pasirodė.
- Juk tu žinai, Elizabete, kad visada buvau linkęs skubotai įsipareigoti, visą gyvenimą to bijojau ir nuo to bėgau.
- Tuomet turėjai vesti pirmą pasitaikiusią moterį, kuri privertė tave pasijusti kaltu (juokiasi)
- Gal taip ir buvo. Ar pameni, kaip mes susipažinome, Elizabete?
- Taip, banaliai gražiai.
- Netiesa, grožis negali būti banalus. Pamenu, kaip tu praplėšei tą maišelį su grūdais, norėdama palesinti balandžius, o jie tave užpuolė. Jų buvo gal koks šimtas. Visi šoko tave fotografuoti.
- O tu puolei manęs gelbėti.
- Taip, bet nelabai spėjau, jie tau apdraskė pečius ir rankas.
- Tuomet tu įkalbėjai mane eiti į artimiausią barą, pirkai vynuogių degtinę ir ja plovei mano žaizdas. Buvai labai malonus. Taip ir nenuėjome tą dieną į konferenciją.
- Ir kitą – taip pat.
- O trečią dieną pavėlavai į lėktuvą ir likai su manimi visam savaitgaliui.
- Tai buvo likimas.
- Tai buvo klaida.
- Nesakyk taip. Juk nuostabiai praleidome laiką.
- Tai kodėl paskutinę dieną pabėgai net neatsisveikinęs? Ar gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi?
- Kitaip būtų buvę dar blogiau. Kaip mes išsiskirtume oro uoste grįžę kartu? Ar būtum supažindinus mane su savo vyru?
- Bet tai nesutrukdė tau pristatyti man savo žmoną.
- Štai čia tai tikrai buvo klaida. Nesitikėjau, kad jūs susidraugausit.
- O kas man beliko? Aš tada turėjau parašyti apie tą parodą, susikaupusi apžiūrinėju paveikslus, kalbinu žmones, o čia staiga atsirandi tu ir pristatai man savo žmoną. Ko tu siekei?
- Patikėk, nieko. Ji tiesiog perskaitė tavo laiškus ir panoro su tavim susipažinti. Neturėjau kaip atsisakyti, kitaip ji visvien būtų pati priėjusi prie tavęs.
- Tau pasisekė, kad ji – protinga.
- Buvo. Esu vienišas, gyvenantis prisiminimais senis.
- Nesukčiauk, niekada tokiu netapsi.
- Gal ir tavo tiesa (juokiasi).  Ar pastebėjai, Elizabete, kad mes susitinkame lygiai kas dešimt metų. Ir kaskart visiškai atsitiktinai.
- Ir kaskart tu man pakiaulini.
- Arba tu man. (abu šypsodamiesi žiūri vienas į kitą).
- Na, šitai vadinčiau revanšu.
- Ir kaskart kažkas stovi tarp mūsų – aplinkybės, įsipareigojimai, kompleksai, pagaliau... Tarsi kažkas neleistų mums būti kartu.
- Gal taip kažkas mus saugo...
- Gal saugo mūsų meilę? Juk neveltui likimas mus vėl ir vėl suveda kartu. Tarsi bando, tarsi ruošia mus didelei laimei, kurios nepakeltume nepasirengę.
- Nebent kitame gyvenime, nes ta didelė laimė jau nebeišsitenka laike.
- O argi nėra laimė mirti mylimo žmogaus glėbyje. Žmogaus, kurį beviltiškai mylėjai visą gyvenimą.
- Ką rezgi Henrikai Olsonai?
- Tiesiog svajoju mirti tavo glėbyje, Elizabete. Noriu išsivežti tave atgal į Ispaniją. Ne visai ten, kur mes susipažinome, bet į labai panašią vietelę.
- Kaip..?!!!
- Juk nei tavęs nei manęs niekas nebevaržo. Atvažiuok pas mane į Buenavistą, Elizabete. Ir mudu nugyvensime paskutinius savo gyvenimo metus ryškioje pietų saulės šviesoje, skambant jausmingai muzikai, supami paukščių bei ispanų kalbos klegesio, ryškių stambiažiedžių gėlių, kvaisdami nuo vyno ir buvimo kartu.
- Per vėlu, Henrikai.  Aš visa tai jau išgyvenau. Kiekvieną kartą, kai tu palikdavai mane, kai tu mane apgaudavai, aš tai išgyvendavau savo svajose dešimt kart stipriau, nei tai galėjo būti tikrovėje. Dabar tai būtų tik blanki kopija to, ką aš patyriau. Bet negalvok, kad aš pykstu ant tavęs. Tavo akibrokštai manęs negniuždė. Atvirkščiai. Aš priplūsdavau baisios energijos, kuri draskė mane iš vidaus, kol galiausiai turėjo prasiveržti. Taip gimė mano knygos. Ir aš jas myliu, nes jose – mano gyvenimas. Gal didžia dalim ir išgalvotas, bet išgyventas.
- Tu nuostabi, Elizabete. Trokštu vėl tave bučiuoti.
- Mano lūpos seniai prarado skonį, Henrikai.
- Netiesa. Tu kitokia, bet ne mažiau patraukli. Kiekvieną kartą, kai sutinku tave įsimyliu vėl lyg beprotis. Tu nemoki atsibosti.
- Visada buvau neatspari tavo komplimentams (šypsodamasi pasilenkia prie jo ir švelniai jį pabučiuoja)
- Tavo lūpos šilkinės, lyg kūdikio.
- Kaip visų senų žmonių.
- Imu įžvelgti senatvėje privalumų (šypsosi). Ir tavo kvapas. Kraustaus iš proto dėl jo. Pamenu taip kvepėjo tavo viešbučio kambarys Lisabonoje, kai neberadau tavęs ryte. Žiauriai man tuomet atkeršijai . Ar pameni tą paskutinį vakarą. Visą naktį nemiegojom.
- Taip.. O prisimeni mūsų promenadą?
- Žinoma! Ir mes ėjome iš vieno baro į kitą. Ne, mes nėjome, mes šokome! Šokdami įvirsdavome į vieną klubą, šokdami gėrėme vyną, šokome visur – gatvėje, prieplaukoje, po to taksi stotelėje…
- Gyvenime tiek nešokau, kaip tą naktį.
- Bet mes galime tai pakartoti, Elizabete. Įsivaizduoji, toks ”paskutinis tango Buenavistoje”. Nuostabi pabaiga. Svajonių finalas. Važiuojam, Elizabete!
- Liaukis, Henrikai. Aš negaliu.
- Gerai, pagalvok
- Nėra ką galvoti, puikiai tave pažįstu. Nenoriu, kad vėl mane įskaudintum. Nors gal aš tam ir per sena.
- O kaipgi mano revanšas?!
- Liaukis!
- Na, pagaliau, gal bus dar viena knyga
- Tu nepakenčiamas išties
- Bet visvien mane myli, ar ne, Elizabete?
- Ne... tu tiesiog šunsnukis!
- Na nepyk, erzinu. Nežinau, kodėl taip susiklostė, kodėl mes žaidžiame šitą žaidimą, ką jis mums reiškia... Ir kodėl kaskart vėl pradedame iš naujo. Ir ar liausimės vieną kartą... Žinai, noriu visa tai baigti. Leisk man tai padaryti. Tegu šįkart bus lygiosios. Noriu gražios pabaigos, tokios gražios, kad verktume ją prisiminę.
- Gal nepatikėsi, bet seniai laukiu šių tavo žodžių
- Ir aš. Ir žengiu pirmas. (paima Elizabetės ranką). Kviečiu tave, Elizabete, paskutiniam šokiui. Nuolankiai ir su meile.
- Priimu tavo kvietimą, Henrikai Olsonai.
- Ar tai reiškia, kad galiu tikėtis, jog atvažiuosi pas mane?
- Aš atvažiuosiu pas tave. Neklausk, kada. Nuspręsiu ir atskrisiu vieną dieną. Tuomet tau paskambinsiu. Ir ne visam laikui. Tik vienam šokių vakarui.
- Pažadu tau, kad tai bus nuostabiausias šokių vakaras tavo gyvenime. Mūsų gyvenime!
- Bijau, kad toks jau buvo
- Nebuvo! Jis bus toks nuostabus, kad tu panorėsi likti. Ir daugiau aš niekada nepaleisiu tavęs iš savo glėbio, Elizabete.
- Bus matyt. Dabar jau atsisveikinsiu, Henrikai. Prieš atplaukiant keltui turiu dar šį bei tą nuveikt. (atsistoja, pabučiuoja jį į kaktą).
- Aš dar gyvas, Elizabete (šypsosi valiūkiškai)
- (nusikvatoja ir pabučiuoja jį dar kartą,  į skruostą). Ir nesugalvok  numirti, kol aš neatskrisiu. Šito tai jau tau niekada neatleisčiau. Juk žinai, kaip mėgstu šokti.
- Pažadu. Bet ir tu nedelsk. (mojuoja nueinančiai Elizabetei).

Elizabetė grįžta į savo kajutę. Ilgai stovi prie lango. Tuomet atsisėda prie stalo ir pradeda rašyti laišką.

„Mielas Henrikai,
tu buvai teisus, laikas viską užbaigti. Ir užbaigti gražiai. Taip, kad verktume tą pabaigą prisiminę. Aš irgi šito noriu. Tik viskas bus truputį kitaip.
Aš nevažiuosiu pas tave. Nei šiandien, nei po mėnesio, nei po metų. Niekada. Ir turbūt niekada daugiau  tavęs nepamatysiu. Ir aš išties verkiu.
Sudie, Henrikai Olsonai!
Tavo Elizabetė. ”

Rytas. Keltas sustoja. Elizabetė neskubėdama susirenka daiktus ir lėtai juda link išėjimo. Nenorėdama stumdytis eilėje sustoja atvirame denyje. Ji išeis paskutinė. Kaip visada. Staiga jos žvilgsnis sustingsta, akys išsiplečia, o rankos stveriasi turėklų. Jos veido išraiška pribloškia einančią pro šalį vakarykščią restorano padavėją.
- Kas atsitiko, madam? Gal galėčiau kuo padėti? Jūs žiūrite į tą poną krante, tai tas pats ponas, kur vakar restorane…
- Apgavikas, - sušnabžda Elizabetė ir jos akys prisipildo ašarų.
- Jis Jus apgavo?!!! Niekšas! Tuoj aš jį pasivysiu, niekur jis nepabėgs su savo invalido vežimėliu!
- Ne ne, nereikia, ačiū...
- ???
- Tai atsitiko seniai...
Keltas seniai ištuštėjo. Tik Elizabetė teberymo ant turėklų, tylomis žvelgdama žemyn į vandenį, ant kurio bangų supasi popieriaus skuteliai.
2006-01-07 14:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-09 11:06
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
dialogas iš tiesų klaidinantis. nu bet esu matęs ir pas visokius klasikus tokių kilometrinių dialogų be jokių intarpų. bet dar vienas šio dialogo trūkumas: migdantis tempas. štai čia praverstų visokie pagudravimai („tarė olafas, žaisdamas sidabriniu cukrinės šukšteliu“ arba „šie jo žodžiai, nors ir buvo meilikaujami, visgi labiau žeidė trapų elizabetės moteriškumą“ ir pan.) kiek paspartinantys tempą. ir (jie tai būtų imanoma) tarsi atitinkantys jau niekada nebūsiančio sušokto tango pa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 18:02
_I_
_I_
Kas taip rašo tiesioginę kalbą, po velnių?
Šiaip, truputį nuobodoka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 17:15
Ed bilas Kalifornijoj
bravo.
kliuvo: -galima pasimest dialoguose
-ką čia tie skliausteliai veikia [kaip dramoj]
-truputis stilistinių klaidų
-kabliukų trūksta.

5 už natūralų tradicijos perteikimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą