kai per ilgai tylėjau

kai slėpiausi už stiebo,
slapukaudamas,
plonas kaip šiaudas, kūnas
virpėjo iš baimės, nes
bijojau būti išgirstas. tylėjau.
oras virpėjo, nuo vėjo
priklausė kiek
šiandien lapų ir dulkių
valgysiu vakarienei.

kai slėpiausi bandydamas sakyti
melą vietoj
natūralumo, pamačiau,
kad taip nieko nebus, oi
nieko nebus.

kai lindau iš už šiaudo, primerkęs
kairę akį, koją
atstatęs, kaip Ikaras plasnojau,
supratau, kad taip nieko nebus, oi
nieko nebus.

vaškas ir super klijai
ištirpo saulės
kaitroj.
gražiai sudegė – išnyko –
pavirto į pelenus
plonas kaip šiaudas mano
kūnas.
šiaudas kaip kūnas.

kūnas
kaip šiaudas.