- Žinai, būsiu elektrikė
Nutiesiu kabelį
Nuo Marso Veneron
Kaproninių pėdkelnių ilgio
Ir dviejų alaus butelių pločio,
Kad galėtų Jie su Jomis be trukdžių
Vienas kitą suvokti.
Juk visgi, Jie Joms labai dailūs,
Kai žiūri rimtai, kaip tėvas,
Kai trejų būdama paklausė:
" O kur gyvena Kalėdos? "
O jiems jos šitokios mielos,
Kai žiūrėdamos futbolą
Serga už tuos, kurie
Gražesni, arba kurių
Labiau gaila.
Ir kodėl kartais jie nesusišneka?
Juk skiriasi šitiek nedaug
Tik vieniems tarp pirštų dagio šakelė,
O kitoms tarp kojų rūtų vainikas.
- Miegok, jau gana. Elektrikai dažnai
vienąkart taiso.
- Bet mama...
- Dukryte, nusišneki.