"Kasdienės mūsų duonos... "
kartoja mano lūpos. O iš tiesų svajoju
apie sūrymą Tavo kaklo duobutėje.
Širdy ir ant užuolaidos vėl skleidžias hiacintai...
O pėdomis jaučiu, tą ilgesį, drėgną ir pilką
lyg bėgčiau basom asfaltu šlapiu.
Mes neatleidžiam savo kaltininkam. Žinau.
Bet vis viena meldžiu:
- Duok petį, ką?
Nes vėl pabusiu tik po tūkstančio metų
pati pabučiavus save.
Neatjos mano princas...
Jo žirgas seniai jau pavirto maita.
Mano meilė skleidžiasi lyg hiacintas
pilkų daugiabučių fone.