Ruduo

sumurkdė savo
šlapią
gličią
koją
atžirgliojo
netikėtai
duše gurgenančios
dvejonės
juodais
žirgais
per rūką
risnojo
po pusryčių
ant sofos
pasiliko.
pasenęs
patefonas
seną dainą
grojo
sena mama
per gatvę
vedė seną
vaiką
blausia šviesa
kvaili
namų žibintai
spigino.
atrodė jis
lyg nevalyta
spinta-
prakvipęs
kandžių suvarpyta
vilna
kaip ištroškusi
ramunė
pakely
kuriai padėti
niekuo
negali.
stovėjo lyg
sarkastiškas piliakalnis-
tvirtas
ironiškas
bet
gražus.
prabilo tik:
"Nuvytusi kregždutė
mėtosi ant tako... "
šyptelėjo
šaltalūpis
vėjui į
parankę
įsikibęs
nubindzeno
gyvenimo
bespalvio pagaminti.