Dizinterijos princas

Valiūkiškai jisai lakstė. Buvo gražus, dailiai nuaugęs, bet naivus. Jis buvo Čepkelių viešpats, pliažų skraiduolis. Mostagavo rankomis kaip tūkstantmečio pergamento ritiniais į kuriuos keistais ženklais buvo surašytos šalnos ir laiko prizmės. Parašyta buvo nei krauju, nei dumblu. Buvo išdėliota utėlėm. Maža jų buvo belikę: vienos, ėdriausios, buvo subyrėję į triumus, kitos į devynis nuopolio ratus, o paskutinės, dar nenubyrėjusios, spietėsi į mažą, vieningą tašką ant pergamento. Jo bėgimo greitis buvo tiesiogiai proporcingas kultūros progreso bankroto tempui. Prie aludės spietėsi ir inkštė apsisnarglėję senoliai, gniauždami utelėtus litus ir bilietus į parduodamą rojaus seansą. Valiūkiškai jis lakstė. Vaikė drugius, vengė stiklų. Jis lakstė vakarinio rojaus seanso ekrane. Nuogas ir menkas kaip dešimt, ne, dvidešimt utėlių. Rojuj buvo ruduo. Kaimiečiai šienavo obuolius, raugė vyną ir kovėsi tarpusavy juoko priepuoliais. Utėlės jiems būdavo nė motais kaip tik tuo metu, kai Čepkelius aptraukdavo ledas. Kitais kartais būdavo kitaip, nes viskas sustodavo, bet dabar… dabar valiūkiškai jisai lakstė, tas nelemtas gyvenimo troškulio priepuolis.