***

Matau pasaulį išluptom katės
Akim, nes žmogiškom matyt
Nenoriu, kaip nakčia Gyvenimas
Ateina ir išplėšęs iš įsčių
Gemalą sutrina tarp pirštų ir beformę
Masę nutėškęs ant grindų linksmai
Niūniuodamas išeina ten, kur
Adomas apsivyniojęs žaltį aplink
Kaklą kabo ant obels, o jo
Šešėly sėdi Ieva ir žiaukčiodama ryja
Savo obuolius, ir įtemptai galvoja
Iš kur dabar jai gauti sėklos
Idant pradėt supuvusią Žmoniją

                                    2003. žiema