kūčių belaukiant

laiptais žemyn
į viliojančią prarają
pasitikėjimo pilnos kišenės
niekas nesiveja
niekas ir neveja
pats ten lipu - bėgu žemėn nuo žemės

rankos slysta turėklais
delnų nuturėtais
lig bligesio viešo -
nuo alkūnės link riešo...

suklumpu ir krentu
tarsi sniegas kristų
iš saujos į Kristų

vėl atsikeliu šventas
lyg ir nieko nebuvo
tik peršti delnus -
rakštys medinių turėklų lyg stigmos

..........

visą naktį sėdom pramiegojau ant kranto

virš eketės mėnuo šviečia lyg nimbas
meškerkotis rankoj -
nekimba
nekimba

kada, dieve, duosi žuvies kasdienės?
gal mažiau sapnuosiu
į dangų žengimą...