Be rytojaus VII dalis

(tęsinys)

Afrikietis senelis sukumpusiais išdžiūvusiais pirštais lėtai nukabino stiklinį butelį, puspilnį palmių sulos. Jo vietoje ant giliai išraižyto palmės kamieno pakabino tuščią. Seno juodaodžio veidas blizgėjo lyg išvaškuoti kareiviški batai.
Šalia stipinėjo ūgtelėjęs afrikietis berniukas.
Tikriausiai anūkas, – pamaniau ir maloniai pasisveikinau, tik kažkodėl ne prancūziškai, bet angliškai. Mažasis murziukas iššiepė plačiai storutes lūpas ir, mano didelei nuostabai, prakalbo ne prancūziškai, bet angliškai:
– Laba diena, baltoji ledi. Mamadū mokosi iš tėčio, kaip reikia gaminti palmių vyną.
– Puiku! Tu gerai kalbi angliškai, – pagyriau vaiką.
– O taip. Aš gerai mokintis, daug mokintis. Jau septynis metus mokintis mokykloje...
Senelis pasitaisė nuplyšusią skrybėlę, kuri gelbėjo nuo saulės, ir vėl kibo į darbą. Įdėmiai pažvelgęs į mane, panosėje kažką sumurmėjo vietine kalba. Jo sūnus rūpestingai išvertė:
– Mano tėtis paklausti baltosios ledi, ar jums patinka palmių vynas.
– O taip. Labai patiko. Niekada nesu gėrusi nieko skanesnio.
Pamažu mes įsikalbėjome. Mamadū entuziastingai vertėjavo, vis plaštaka braukdamas prakaitą nuo kaktos. Senelis linguodamas galvą skundėsi, jog Vendiksas bei Vito yra prarasti jo anūkai, nes užaugę Prancūzijoje. Vėliau pokalbis pakrypo apie Dramblio kaulo šalies istoriją. Pagaliau šiaip ne taip supratau, kad pilietinis karas nuvargino liaudį. Įsikarščiavęs jis vis kartojo Henry Konan – šalies prezidento – vardą.
Paskui senelis iškėlė abi rankas į dangų ir kažką ilgai šnekėjo. Mamadū keliais sakinukais paaiškino darkyta anglų kalba.
Supratau, kad senelis padėkojo Dievui, jog jo gentainiams neteko vergauti Europoje bei Amerikoje. Tęsdama pokalbį maloniai atsakiau:
– Džiugu. Žinau iš jūsų šalies istorijos, kad vergų pirkliams Dramblio kaulo kranto uostai netiko. Jie lengviau prisišvartuodavo prie kitų krantų, – dalinausi savo žiniomis apie šią šalį. Mano mažasis pagalbininkas tuoj pat vietine kalba išvertė seneliui. Šis šiltai pažvelgė į mane ir linktelėjo žilą galvą.
Nepakeliamas karštis alino taip stipriai, kad vos pajėgiau kalbėtis.
Afrikiečiai pripratę prie tokių karščių. Jų smulkiai garbanoti plaukai ir juoda oda apsaugo nuo saulės, bet mano nudegusi oda perštėjo. Vendikso teta davė specialaus kokoso sviesto, kuriuo kasdien vis išsitepdavau odą. Bet ir tai mažai gelbėjo. Ypač pečių srityje oda nusėta pūslėmis.
Kišenėje radau geltoną balioną.
– Mamadū, čia tau dovana, – padaviau vaikui nepripūstą balioną.
Jis ilgai vartė rankose nematytą daiktą, tampė tarp pirštukų. Supratau, kad jis nežino, ką su juo daryti.
– Duokš jį man. Parodysiu stebuklą, – pažadėjau ir ėmiau pūsti balioną.
Ne tik vaikas, bet ir senelis iš nuostabos išplėtė akis. Mamadū ėmė šokinėti ir iš džiaugsmo garsiai šaukti:
– Baltoji ledi moka burti! Dabar aš pats noriu, – nekantravo vaikas.


Mane apsupo kelios dešimtys afrikiečių vaikų. Berniukai iki pusės nuogi. Mažesnės mergaitės taip pat pusnuogės. Kai kurių mergaičių plaukučiai tampriai supinti prie galvos ir gale prikabinta juodi žirnio didumo karoliukai. Kiek ūgtelėjusių mergaičiukių juosmenys aprišti spalvotu medžiagos gabalėliu, kuris improvizuoja sijonuką. Visiems vaikams kaklus puošia trumpučiai spalvotų karoliukų vėriniai. Berniukams iš margo perkelio pasiūti šortukai. Vėliau sužinojau, kad mamos pačios siuva atžaloms drabužėlius.
Apspitę ratu vaikai šūkaliojo, keldami į viršų liesas rankas. Kiekvienam išdalinau po balioną. Gudresni gavo du balionus, nes atsistodavo į eilę antrą kartą. Visi vaikai lyg lietaus lašai panašūs vienas į kitą: didžiulėmis rudomis akimis, storomis lūpytėmis, plačiom šnervėm, trumpais garbanotais plaukučiais ir juodut juodutėle oda. Tik delniukai ir pėdutės – šviesios spalvos.

Prasidėjo didžioji balionų šventė. Šūkčiodami, garsiai kvatodami vaikai džiaugėsi balionais. Mamadū išdidžiai mokė savo brolius ir seses, kaip reikia pripūsti balioną ir užrišti siūlu.
Vieno mažylio balionas jau sprogo. Vaikas gailiai pravirko.
– Eikš, mažyli, neverk, – pasakiau angliškai.
Vaikas tik iš gestų suprato mane. Padaviau jam naują balioną ir nosine nuvaliau ašaras.
– Mersi, ledi, – padėkojo mano draugo mažasis giminaitis.
Sel ve ple, – atsakiau, išmokusi kelis prancūziškus žodžius.
Balooooo, – šaukė nubėgdamas berniukas.
Draugė mane buvo perspėjusi pasiimti tuziną balionų. Ji teisi.
Mergaitės, apsivilkusios žaliu sijonuku, balioną nunešė vėjas. Ji stebėjo skrendantį balioną, kol šis užstrigo tarp bananmedžio lapų. Visa laimė, bananai neaukšti. Prasiveržiau pro vaikų būrį ir išvadavau mėlynąjį mergaičiukės „draugą“. Mergaitė šyptelėjo, parodydama atsikišusius baltus dantukus, susigėdusi pabėgo, taip nieko ir nepasakiusi.
Triukšmas sudrebino kaimo kasdienybę. Kieme ant bambukinių suolų sėdinčios afrikietės senutės linksmai kvatojo. Vaikų šūksniai pralenkė net tamtamo būgnų ritmingą tratėjimą, sklindantį iš pašiūrės.