Sušilti

Nekalta, prie skardžio rymanti,
pasmerktai galvą nunarinus i tarpupirščiuos įsipynusią,
oda bekopiančią nuo drėgnos dirvos žolę,
visų praminta ragana, vėjyje bolavo it tuščia vieta mergaitė.
Aplink pirštą suko šilko plaukus, lyg eilinę savo auką - lengvai, švelniai,
tartum vėjas įsuka į savą sūkurį kliūtį pakelės, nepalieka nė pėdsako.
Ji buvo vėju.
Nagu paausį draskė kvėpuodama,
besidžiaugdama paskutinėm šilumos skraistėm, kurios šildė
it svetimi pakeleivių kūnai drėgną tamsią naktį, it lupos,
patiklia aistra pravertos - norinčios duot, bijančios imt.
Ji ėmė neduodama.
Akimis žvalgės netoli beaugant chrizantemų, kurias dievino,
kurios išlydėjo jos motiną  pas tėvą mirusį.
Šeimos tragedijos gėlė. mergaitė mėgo tradicijas.
Radus pakelėj gražiai nuskeltą akmenuką visad jį paimdavo,
bėgdavo, mesdavo į sraunią upę, kad tai ką ji turi būtų tik jai.
Ką gavusi pasirūpindavo, jog kitam neatitektų.

---------------------

Akimirka ir dūdmaišiai klegėt pradėjo.
Tarė šiugždesį žolė po pirštais tylų.
Delnai drėgme gaivino skruostus,
tad su trenksmu sutiko keliai ašarą -
ne baimės, ne gailesčio - liūdesio.
Nebus naktų šalčiu netrenkiančių pėdas,
nebus ir tų, kurie tik šildo, kurie tik duoda, po to tyli.
Nebus nebylių akių klausiančių, nebus.

Minios žingsniai, mušantys likusio laiko tėkmę artėjo.
Ji nelaukė. Žengė išlaisvindama taip to trokštančią žolę.
Nusišypsojo laisvei. Sušilo.