**** 02 14

-Ja liubliu tibe, ti liubish mine na na na na... – dainavo samurajus.
Bėgo jis pakele, plačiom išaugtinėm kelnėm, aukštai iškėlęs pagalį, kaip kokį didingą triumfo ženklą. Banguoti plaukai nevalingai išsiveržę iš netvarkingo kuodo viršugalvyje. Jis bėga lenkdamas mus, net nežiūrėdamas į kelią. Tik paskui pastebėjau, kad kelias atsispindi nedrąsiose, besislepiančiose, šalia manęs stovėjusios, merginos akyse. Supratau jis bėga-jai.
Tai buvo pirmas jų susitikimas po to, kai ji nužudė jį. kaip ir kiekvieną Šią dieną jie susitiko kapinėse, vos pakilę iš savo vietų. Kiekvieną tokį rytą jis vis keikdavosi, kad jo vieta pačioje kalno viršūnėje, ir kaip nepatogu per sniegą slysti žemyn. Jis nusileisdavo pasitikt savo žudikės, kuri ilsėjosi prie pat mažo takelio apaugusio įvairiom piktžolėm, ir krūvos  plastikinių florasentinių gėlių prie pat šiukšlyno. Ji keldavosi labai lėtai tvarkingai nusiimdavo mažą marmurinę lentelę, praskleisdavo jaunutės eglės šakas ir išsliuogdavo,  graži permatoma raudona suknelė nuolatos užsikabindavo už tankios metalinės tvorelės, tada žudikė žaismingai nuplėšdavo skiautelę medžiagos ir basom kojom bėgdavo snieguotu taku ten, kur jos jau laukdavo samurajus. Ji taip pat nebuvo patenkinta savo poilsio vieta, ji troško prieš užmigdama kiekvieną vakarą matyti bažnyčios langus ir žibančius vitražus, kurie buvo matyti tik nuo kalno, taip pat ją erzindavo nuolatiniai praeivių žvilgčiojimai į ją “Oi kokia jauna dar visai vaikas”, “tik aštuoniolikos metelių, turbūt autoavarijoje žuvo”, “vargšė mergaitė, tokia jauna “. Ir nieks net nepagalvodavo, kad ji čia kuo puikiausiai gyvena, kad per kiekvieną didžiąją šventę susitinka su juo, palengva vaikštinėja, kartais jie išsiskiria ir paskui vėl susitinka taip kaip dabar: ji vyksta prigrūstame troleibuse tarp begalybės žmonių.
        Aš iškart pastebėjau jos kuklų švytėjimą tokį natūralų ir tikrą, kokių nedažnai pasitaiko net ir tokią dieną. Supratau, kokią galią ji savyje kaupia, tai buvo akivaizdus jos pranašumas prieš visus  mirusius ir gyvuosius ir net prieš tokius kaip aš. Ji siela šios dienos. Nemanykit, kad pamiršau tą, kuris buvo nužudytas ir prisikėlė atsinešdamas dar didesnį stebuklą. Ne ne jis irgi yra ta pati siela Šios dienos. Nežinau, ar dar kas nors pastebėjo, kaip jos ramiose tamsiose akyse  žiūri kitos melsvos judrios ir nerimastingos- samurajaus. Nežinau, ar kas girdėjo jo dainą, nežinau ar išvis tądien vieni kitus matėm ir ar išvis buvo kas nors, išskyrus juos ir jų paslaptį. Ar buvo dar kitų prie jos raudonom skiautėm nusagstytos tvorelės, ar kas stebėdavo kaip švelniai jis suglostysdavo jos juodus antakius. Aš pavydėjau jiems dvilypumo. Jie žaidė žaidimą, kurio taisykles susigalvodavo kiekvienas pats sau, bet tokio vientiso žaidimo dar nebuvau mačiusi