Monologas nuo_dėmė(s)

Tarpulovy radau korozijos nualintą vargšelę britvą.
Tai nėra tiesa, bet tarkim, atėjai, nes aplankyt norėjai.

Kodėl tada žvelgi
iš veidrodžio į mano lūpą
besiseilėdama ir gręžianti dantis
vienu į kitą. Tau pykčio nėr kur liet šįryt?
Nurimk. Nublizgink savo iltinius. Paruošiu tau kaštono spyglį,
gebėsi tarpdančius išsikrapštyt.
Palik sandalus tarpdury, pamiršk
visų užkrautą naštą.
Nurimk sakau, padėk tą dalgį.
Atsiprašau, čia tavo šluota, užmirštu vis, kvailys esu..
Dar tą sudriskusį, krauju aptiškusį apsiaustą
duokš, sulopysiu, adysiu ir būsi vėl graži.
Nevys ramunių pumpurai keliu tau einant,
ir vabalai nepuls žmonių iš kiaurai krentančių kišenių.
Štai žaliąją nešu.
Atsargiai, karšta, lūpų nenusvilk, lūpdažį tausok.
Beje, citrinos neturiu, tad įmečiau gvazdikų,
tavo mėgstamų - neprinokusio derliaus.
Žinai, o visgi gera jog apsilankei
ruošiausi skalbtis ir paruošt ką,
žinoma tik sau skanaus, dabar galėsiu tau
karštus kvapnius pietus bei vakarienę kurti.
Žinai, ačiū kad atėjai, man buvo taip liūdna
jau troškau tave pati išsikviest,
kad sušluotum ant grindinio nuodėmę gulinčią.
Tik nepyk, juk ilgėjaus.
Galiu prisiglaust?
Aš nesulamdysiu tavojo išdidumo,
nekuisiu šaltų jausmų man, ne,
tenoriu pajust, paliest ir apsimest jog turiu. Tik tiek.

- - - - - - - - - - - -

Nebučiuok dar, ne laikas.
Grindys nesušilo ir... nenoriu, kodėl negalim taip visą laik?
Aš juk tavo gyva numirelė, gyvas mirtininkas - tavo tau ir tau, ir tavo.
Aš laikysiu galvą ant kelių, kramtysiu nagus,
siūbuosiu į šiaurę į pietus ir keiksiu dievus
kuriais mes netikim. Tavo spjūvis ant žemės bus mano stabas,
man egzistuos tik tavasis dekalogas ir tik dėl tavęs būsiu aš.
Ne?
Bet ar galėsiu žvelgt iš palubių
besikasydama stuburkaulį į mikelandželo feskas koplyčioj?

Šluota už durų, ir ten apsiaustas tavo suadytas.
Pakviesiu.