“Graži... Labai graži... tavo krūtinė labai graži... Žinojai? “
Ji pabudo išpilta šalto prakaito. Duso.
„Graži... “
Ėmė kūkčioti. Trūksta oro!
“Labai graži…”
Įsikniaubė į pagalvę. Trūksta!...
„Tavo krūtinė... “
Prisispaudė prie sienos. Trūksta...
„Žinojai? “
Nebėra kur bėgti. Šalia tik šalta siena. Trū...
„Žinojai?! “
- Vaikeli, kas tau? Akys užtinę, kažkokį maišą apsimovus...
- Prastai miegojau. Ir čia ne maišas. Čia kelnės.
- Betgi tu tokių rūbų nenešioji... Ir atrodai lyg visą naktį verkus...
- Neverkiau... Baikim. Tik paryčiais užmigau ir viskas. Sakau, prastai miegojau... Iki.
- Palauk! O kaip pusryčiai?..
- Nenoriu! – pašnibždomis. – Nieko nenoriu...
- Laba, zuikeli! Ko tokia nusiminus? Atrodai lyg visą naktį bliovus... – rūbinėje pasveikina plati lyg iš amerikietiško filmo draugės šypsena. Kažkodėl tas šypsnys atrodo netikras...
- Nieko man nėra, neišsigalvok... – ji apsivijo rankomis draugės kaklą. – Apkabink mane, prašau... Apkabink... – ėmė šniurkščioti. – Apkabink...
- Zuikeli, kas buvo? Sakyk...
- Tik apkabink... Prašau...
- Sveika. Šiandien gražiai atrodai, - nusišypso išsvajota šypsena.
„Graži... Labai graži... “
- Sveikas... Dėku... – raustelėjusi atsako ji.
- Ką veiki šįvakar?
Jos kvėpavimas sutankėjo.
- Nieko... O ką?.. – pamėgino koketiškai nusišypsoti.
- Na... Gal... Gal norėtum susitikti?.. Gal kur pašoktumėm ar arbatos išgertumėm...
Kraujas muša į galvą. Akyse temsta.
- Tai... galim... O kur tiksliau? – ji jau nepajėgė suvaldyti savo šypsenos.
„O galbūt laimė iš tikrųjų egzistuoja?... “
Skambėjo lėta daina. Jausti taip arti prisiglaudusį jo kūną ją šiek tiek gąsdino.
- Džiaugiuosi, kad atėjai... – šnabždėjo jis. - Labai gražiai atrodai... Labai.. Žinai? – jo akys spindėjo tyrumu.
„Graži... Labai graži... Žinojai? “
Ji vos šyptelėjo. Jis pamanė, jog ji drovisi. Savo skruostą priglaudė prie josios.
- Man gera čia, su tavim...
Jos skruostu rieda ašara.
- Graži... Labai graži... Tavo krūtinė labai graži... Žinojai?..
Gyvulys savo šeriuotu skruostu keliauja krūtine. Kyla į viršų. Siekia bučinio.
Gyvulio rankos tvirtos.
- Kas tau? Ar aš ką padariau?
- Tavo... Tavo skruostas labai... šiurkštus... – ji vos begalėjo suvaldyti ašaras.
- Oi... Atsiprašau... Pamiršau nusiskusti... Nepyk...
Jis nosimi ėmė kutenti jai veidą. Jo ranka paniro į plaukus... Lūpos siekia bučinio...
Gyvulys ranka stipriai suima jai plaukus ir lenkia jos galvą žemyn. Kita grabalioja krūtinę.
- Graži... Labai graži... Dieve, kokia graži...
Bučinys buvo sūrus.
- Nagi, ko tu taip? Neverk... Čia aš ką...
- Ne... Ne tu... Atleisk... – ji atšlyja. Jis jos nepaleidžia. Dar tvirčiau prigaudžia.
- Nepaleisiu. Neverk. – pažvelgia į akis. – Myliu tave.
„ O laimė visgi egzistuoja... “
„Graži... Labai graži... Tavo krūtinė labai graži... “
Nagai susminga jam į nugarą. Pagalvė drėksta.
- Ššš... Ššš... Viskas bus gerai... – glosto jai plaukus, bučiuoja kaktą. – Tikėk manim... – stengiasi nuslėpti savo skausmą ir nuraminti ją.
Ji priglaudžia veidą prie kūdikiškai švelnių jo skruostų.
- Atsiprašau... – pirštų pagalvėlėmis apžiūrinėja žaizdas.
- Nieko... Nusiramink... Aš su tavim...
"Graži... Labai graži... "