Mergaitė su kosuliu rankoj

Akvariuminiai troleibusai ir it saldainių dėžutės prazvimbiantys autobusai. Rytiniai monotoniški kaukšėjimai – miesto bendruomenė skuba. O tau kaži kodėl ši diena nulipdyta iš mažyčių, nugludintų miesto stiklo gabalėlių. Toks virpantis saulės rūdim paveikslas:
klibinkšt klibinkšt per naują miesto parketą, kol netyčia padūsti ir sustoji – delnais bandai priglausti sausą kosulį. Ak tos pėdutės – sukasi namų pusėn. Jei pasiduotum, tai ir grįžtų jos namoliosna, o tu ir liktum stovėti it sustingus tūkstantmetinė statula, prie lūpų priglaudus į kumštį suspaustą rankutę. Apsimestinai stebėtum kaip tos tavo pėdutės drąsiai ir užtikrintai nurėplioja miestu.
    Šliapt šliapt. Namo.
    Pultum vytis, bet nenori. Ir nereikia.
    Pasikinkius miesto griūvančius stogus, kaip ragainaitė jotum šuoliais į pasimatymą su miesto dvasia. Gal pagaliau išmoktum  užburti Juos ir Jas klyksmu. Ir gaudys tave inkvizicija. O tu bėgsi ir slėpsies užu plikų medžių. Ir nusikvatosi karts nuo karto, nes seniai žmonės nebetiki tavo ašarom. [Plastmasinis jų byrėjimas į beformias buržua pintines]. Norėtum -  parduotum [it kokią sielą velniui] savas vasaras ir žiemas, ir rudenius šiam miestui, kad tik taptum jo sąjungininke. Vienintele. Bet miesto dvasia  - tai ne tava dvasia. Juk ji apdriskus, pilka ir geltona, kvepianti atskalūnų prakaitu. Purpurinė seniai apdulko – tik karts nuo karto vasara aplanko purpurinis vakaras ir tada visi kaip užburti deda  liepų syvais apsunkusias galvas ant XVI amžiaus akmenų.
    Ir visa tai tik todėl, kad netikėtai užklupęs kosulys paleido tavo pėdutes namo – juk nagučiai jau visą kelią buvo atsisukę jų pusėn.
    Tik ar pastebėjai, kad vis dar stovi sustingus, su pakelta dešine ranka prie burnos, pirštukai suspausti į kumštį, lyg norėtų sulaikyti dar viena besiveržiantį kosulio pliūpsnį. Parko mergaitė su kosuliu rankoj.
    Na eik.
    Ne Bejėgė tu.