Einu, aplenkdamas kiekvieną tiltą,
dievus ir žmogelius iš dramblio kaulo drožinėtus.
Ir lietūs skundžias: „Vakaro pro langus kiek išpilta,
išvaryta kiek benamių iš tos geidžiamiausios vietos“,
ties tais pačiais, kreivais stačiatikių bažnyčios laiptais.
Net sakoma, kad ten stati, be bilieto įlipo,
net keletas vaikų ir netgi moteris.
Einu ties geidžiamiausiom vietom, angelus iššaudau.
Filmuoju, nors atsiminimams, pasijuokt kad būtų.
Ir kopėčias nešuos.
Ir nebereikia nieko man, tik gal trijų šlapių degtukų.