Keturpėsčia nuslinkau iki fotelio, įsikibau į jo klibantį atlošą, ir lėtai kaip juda eismo kamštyje užstrigęs troleibusas, atsistojau. Jaučiau kaip sukasi žemė, kaip kyla vakar gerklytėn supiltas vynas... Plaučiai aptižę nuo nikotino. Švenčiau iki pergalės savo aštuonioliktą gimtadienį, ir šiaip progų buvo...
Lovoje ant žemės miega Osvaldas. Arkliškai knarkia, apsikabinęs apseilėtą antklodę — gal sumaišė su manim?
Pabandžiau pakilti iš fotelio, bet mano kūnas šįryt sunkus kaip granitas, rodos, aš — medis, įaugęs į fotelį, grindis, namo pamatus, jo šaknys kažkur giliai pragare ir jas svlina pasiutę Pinčiukai ir Mefistofeliai.
Vis tiek teks eiti į virtuvę, bent prie kriauklės...
Pakėliau save ir nunešiau prie kriauklės, išėmiau iš spintelės švarią stiklinę, prileidau šalto vandens ir padaviau sau: gerk. Išgėriau. Dar pripyliau: gerk. Išgėriau. Dar pripyliau. Išgėriau. Vemk. Išvėmiau. Aptaškiau skrandžio sultimis ir vynu stiklinę, metalu blizgančią kriauklę, vyryklę, spintelę, net grindis... Paslydau ant savo vėmalų ir išsdrėbiau kaip karvė ant ledo. (Dailusis čiuožimas ant vėmalų...)
— Kokį velnią ten darai? — išstenėjo Osvaldas.
Nebeįstengiau pajudėti, jaučiau kaip kūną apleidžia sąmonė. Išvydau tulpių lauką, virš jo žydrą dangų. Lauko vidury stovėjo mergaitę, gal penkerių, žydraakė, kaštoniniais plonais plaukučiais. Ji dainavo: "O gėlyte, gėlyte, žydėk, žydėk... "
— O gėlyte, gėlyte... Žydėk, žydėk...
— Stokis, girta gėle, einam... Ne čia! Į vonią! — ir patraukė nuo koridoriaus durų.
Girdėjau tekantį vandenį, jaučiau dumblą tarp kojų pirštų, delnuose laikiau lelijos žiedus, o baltos gulbės ties mano pilvu šoko meilės šokį. Danguje švietė saulė — pats vidudienis. Kartas nuo karto iš už debesies išlįsdavo nervingas Dievo veidas ir lyg iš gausybės rago pasipildavo jo dorovės mokantys žodžiai:
— Moterie, girta gėle, nesijuok ir nesimuistyk rankomis — nepadoru tiek lakti mano akivaizdoj. Ir nėra čia jokių lelijų — jos tik sapnas, haliucinacijos. Atsipeikėk, — ir tada Dievas liepia, — lipk iš vonios. — klausia, — Ar jau geriau jautiesi?
Sėdžiu ant kėdės priešais rugpjūčio rytu švytintį langą, geriu aviečių arbatą. Osvaldas valo mano vėmalus, kas keletą sekundžių švariąja ranka už ausies užkišdamas pusilgius žilus plaukus. Valo ir keiksnoja kaip kokia pasakų pamotė:
— Gi sakiau, nėštumo vynu nenuplausi, neišrūkysi jo cigaretėmis.