EPILOGAS. Vartai į....

ŠI DALIS SKIRTA (BUS ĮDOMI) TIEMS, KURIE SKAITĖ VISAS PRIEŠ TAI BUVUSIAS

Viskas. Bush‘paskelbė karą pasauliniam terorizmui.
Rugsėjo 11-oji. Niekur neišskridau. Tą vakarą gavau progos dar sykį išgerti Vilniaus senamiestyje. Diskutavom, per kiek laiko amerikiečiai sulygins su žeme kalnus Afganistane ir, paruošę placdarmą naujiesiems plėšiniams, pradės nederlingą dykumą versti žaliuojančia didžiule oaze....
Taip begeriant... baigėsi ir vizos galiojimas....
Ambasadoj (kaip ir daugumoje) – vaizdelis kaip per Jaunimteatrio senas geras „Muzikos pamokas“... Visi vaikšto, juokauja, kavutę (ar arbatėlę) geria, bet nieko nevyxta. Nepaisant to, kad buvau pirmasis, po kokių 40-ies minučių po oficialios darbo laiko pradžios, pakviečia prie langelio. Pakeiskit vizą. Man atgal į tarpuakį – “penkios darbo dienos”. Turėkit proto – jau praėjęs aš tuos pragaro ratus. Va – viza pase, tik teroristai iš manęs laiką pavogė. Guys, have a common sense, kaip sakoma. Blame the TERRORISTS!!! Or Bush....
Ir tada matau vaizdelį, kuris iškart primena kažkokius debatus Seime, kaip kažkoks pareigūnas mušėsi į krutinę, jog „TCHNIŠKAI VIZA ĮMANOMA, ir tai – labai pasistengus, PAGAMINTI PER TRIS DIENAS. “ Čia pareigūnai už stiklo sėdintys sava kalba pasiginčyja (gal ir pameilikuoja, o gal ir pasilazdavoja, bet kas man – europiečiui....), suspaudo keletą klavišu, kažką atspausdina ant dvigubo klijuojamo lakšto, atskiria vieną nuo kito ir lipnią dalį įspaudžia į žalio paso puslapį. Viza. Kokios 3 minutės. Analyse this...
Pirmosios dienos, kaip visada – euforiškos. Net skėtį iš manęs paima lipant į lėktuvą, nekalbant jau apie apgailėtinus plastmasinius įrankius, prie apgailėtino lėktuvinio davinio....
Bet užtat ramu. Skraidančiųjų ganėtinai pabyrėję – apart tokių kaip aš – iš reikalo, arba... na, patys spręskit...
Gaunu visas 3 sėdynes. Skaitau, geriu ir miegu išsitiesęs.... vis dėl to – 20 val. ore…
Bet užtat taip komfortabiliai, kaip tik lėktuve įmanoma... Kai skrendam virš Afganistano įjungiu periferinius daviklius – gal gausim pranešimą, jog į svečius ateina kokia paklydusi raketa, bet paskui pasijuntu kvailai, nes monitorius rodo 22 000 pėdų aukštį... Nebent Alachas ir Mohamedas užsiims... Alkoholis...
Muitinė ir imigracija neužtrunka – toliau – sulėtintas kinas.
Kvėpuot neįmanoma. Saldu ir tanku. Nors fizikos pamoką pravesk. Apie oro tankį ir spaudimą drenažo vamzdžiuose žemės paviršiuje. Po kelių minučių esu šlapias. Nuo visko. Nuo prakaito taip pat. Kaip garinėje. Prieina kažkoks pareigūnas. Oficialus. Su asmens kortele. Pasiūlo pavežėt. Kaip išaiškėjo viešbutyje – apgavikai. Šlykštus melas. Sumoku gal penkis kart daugiau, nei brangu. Štai kodėl jie dėjo į kojas kai pamatė artėjant viešbučio tarnautoją. Net nepasiėmė visko. Galiu džiaugtis sutaupęs, blyn... Bet esu kaip pritvokstas ir priblokštas protfeliu, prikimštu plytų. Patikėkit – šito nieks nepapasakos ir knygose neperskaitysi. Tikėkis ko nori. O gausi kulką į tarpuakį. Arba granatą į burną, kaip DeArnis pasakytų... Todėl nusispjaunu, suvalgau STEAK‘ą šventų karvių šalyj, išgeriu alaus ir einu žiūrėt Manchester United per kabelinę TV.
Hare Krishna...
***
Karas prieš terorizmą įsibėgėja. Visi žinom – kai du pešasi, trečias nukenčia. Visi tretieji – t. y. aviakompanijos virsta, kaip girioj ąžuolai... Manoji neatsilieka ir bankrutuoja - dabar tik kartą per savaitę išveža vaikus paklydėlius namo. Nors tiek...
Atsisveikinimo nėr. Aš pro vartus neįžengiau, visi kiti – liko anoj pusėj, o per slenkstį mūsuose nepriimta...
Žmonai nupirkau tikrą nerealiai brangų sarį su daugybe metrų šilko, o chebrai vežu butelį vietinės skaidriosios ir rankom susuktų cigarečių (kad tik neprisikabintų ant Europos žemės dėl jų. Vis dėl to čia teroristinių kraštų išmislas, visokios žolės rūkstančios...).
Tiesa – apie skaidriąją – vietiniai muitininkai pažiūrėjo į butelį, pažiūrėjo viens į kitą, į mane ir paklausė – kas čia? Nepasimečiau – jum geriau žinot. Man pažįstamų rašmenų nėr ant etiketės. O anie dar kartą viens į kitą ir kad puls žvengti.... Ir dar vos ne pirštais į bonkę, į mane... Tai bent vaizdelis. Aš kaip baltas europietiškas stulpas iškilęs tarp tamsios chebros su antpečiais ir kepurėm su snapeliais... Rimtai pagalvojau – DUSTAS... Bet, su visu kroviniu praleido ir išleido.... 20-iai valandų... (Užbėgant už akių – produktas Vilniuje turėjo pasisekimą nerealų ir visi ragavę – iki šiol gyvi – past.)
Žinot, kuo Ciūrichas kitoks? Atmetus technologinius pasiekimus, laikas sustojęs. Jokio terorizmo ir jokių karų. Skėtį gražino. Kavos puodelis, kaip vakarienė pobrangiam viešbutyj kitoj pasaulio pusėj. Ir dar – oras – net traška....
***
STAIGA PUSIAUKELĖJ SUSTOJI, KAD VISKĄ BLAIVIAI APMĄSTYT – KUR IŠĖJAI, KĄ PALIKAI, IR TAVO PIRŠTAI NIEKO NESUGROJA...
***
Aštuoniolika milijonų. Kas keli žingsniai – rūksta puokštės smilkalų. Net jauti KĄ KVĖPUOJI. Kiaurus metus +30 ir daugiau… Sunku įsivaizduoti. Atvirai – kai prisimenu, jaučiu net kvapą,  jaučiu aiškai, aiškiai… Paprastai tariant – kitas matmuo. Net nežinau koks. Tas, kur visi atsipūtę... Pasakysit MTV ir CNN skamba kaip prekinių ženklų vardai? Hmm... Ar esate pakankamai suaugę, kad prisimintumėt mokyklos laikų favoritus kaip „Kerštas ir įstatymas“, „Gabalėlis duonos“, „Apsišaukėliai per prievartą“?  Tada tendencijas supratote... McDonalds? Čia jau gaunat kulką į tarpuakį – tas pats curry, tik bandeles sukištas... Ir ne todėl, kad karvė – šventa mėsa. Steiką restorane gausi no problem. Tiesiog. Kitas matmuo... Ištisos kartos ir kastos rikšų vairuotojų kiaurą diena loš kortomis ir, jei nenorės, neprisiprašysi, nors ir milijonus siūlytum... Panašiai, kaip kažkada stebėta scena Vilniaus oro uoste – taip vadinami „taksistai“ (dar „bezpredelo“ laikais) lošė kortomis, nusileido pasiklydęs lėktuvas, kažkoks naivuolis (gerai apsirengęs) buvo pasiryžęs mokėti kokius $ 50 iki Lukiškių aikštės, bet chebra mušė „AKĮ“ („OČKO“ – past.) – pasiuntė viens kitam pasiūlymą ratu, kol galų gale paleido į orą verdiktą – „DA POŠIOL ON NX... “ Tik šioje vietoje iškart pajutote skirtumą – kur agresija, o kur „A NAM PX... “.
Visada susikonfūziji, grįžęs į įprastą aplinką – štai vyko čia English Bay 2nd Beach Govindos festivalis prieš porą mėn. Tokia bendruomenė iš Indijos nereali. Didelė ir plati. Šeimomis, kartomis ir kastomis. O, spėkit, kas šoko ir dainavo, ir į sarius susisupę buvo? Europietiško gymio beveik visi... Rimtai. Nesuprantu. Apgailėtinai atrodė. Angliškai geriau. PATHETIC...
Kaip ir kažkada Vilniuj vienuolis, siūlantis įvairias šventas knygas paklausė ar buvau ir mačiau – ir leptelk tu man – buvau,  mačiau ir dainavau.... Tai žmogus puolė prieš mane klauptis... Hare Krishna... Ir oras net traška. Anglai dažnai vartoja labai cool apibūdinimą... CRISP... Cold and crisp...