Komparatyvistinis pasimatymas, arba Gražina sutinka Bodlerą

KOMPARATYVISTINIS PASIMATYMAS,
arba
GRAŽINA SUTINKA BODLERĄ

VIENO VEIKSMO DRAMA



VEIKIANTIEJI ASMENYS

ŠARLIS- didysis prancūzų poetas Šarlis Bodleras
GRAŽINA- mažoji lietuvių poetė Gražina Cieškaitė (g. 1951), eilėraščių rinkinių Tylos žydėjimas, Mylėti- gyventi, Gerti iš gėlių, Skrendu virš labirinto ir kt. autorė
PASCALIS- prancūzų žurnalistas, leidėjas, rašytojas, literatūros kritikas ir nepralenkiamas eruditas Paskalis Pia (1902- 1979), knygos Bodleras: liūdesio riteris autorius
VYTAUTAS- žymus lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas, daugybės monografijų ir straipsnių autorius Vytautas Kubilius (1928- 2004)
MAIRONIS- iškiliausias XIX a. pabaigos- XX a. pradžios lietuvių poetas Maironis (tikr. Jonas Mačiulis, 1862- 1932)
ANTANAS- lietuvių poetas, prozininkas, kritikas, vertėjas Antanas Venclova (1906- 1971)
IR KAI KURIE KITI ATSITIKTINIAI VEIKĖJAI, PATYS PANORĘ DALYVAUTI

Scenoje matome kambarį su septyniais langais be užuolaidų. Pats veiksmas vyksta lauke: veikėjai įkiša galvas pro langus ir kalbasi tarpusavyje, po to nueina, išskyrus PASCALĮ ir VYTAUTĄ, kurie negali išeiti, nes yra užstrigę savo languose. Kambarys simbolizuoja ribotas skaitytojo galimybes suvokti autorius: mes matome tik jų galvas; kada panorėję jie pasirodo mums ir vėl išnyksta išorėje. Ši išorė simbolizuoja literatūros pasaulį. Abu kritikai užstrigę languose, nes jie atlieka tarpinės grandies tarp abiejų pasaulių funkciją: jie kartu ir priklauso, ir nepriklauso abiems pasauliams.
Veiksmo pradžioje visiškai tamsu, bet palaipsniui švinta, ir pamatome PASCALĮ su  VYTAUTU, istrigusius langų ertmėse.

VYTAUTAS (žiovauja, turbūt neseniai pabudo). Labas rytas.
PASCALIS (nubunda). Sveiki.
VYTAUTAS. Susipažinkime. Deja, negaliu pasiekti jūsų rankos.
PASCALIS. Nieko tokio, nesiekite.
VYTAUTAS. Ką gi. Esmi Vytautas Kubilius, literatūros kritikas etc.
PASCALIS. Tokiu atveju būsime kolegos, aš taipogi kritikas. Pia. Pascalis Pia.
VYTAUTAS. Malonu... malonu. Ką kritikuojate?
PASCALIS. Visus iš eilės.
VYTAUTAS. O jūsų arkliukas?
PASCALIS. Bodleras. Šarlis Bodleras.
VYTAUTAS. Mmm... jūs kalbate lietuviškai?
PASCALIS. Realybėje ne, bet toks režisieriaus sumanymas. Matote, spektaklis skirtas lietuvių žiūrovui.
VYTAUTAS. Aišku. Mąstote visiškai logiškai.
PASCALIS. Dėkoju, jūs labai malonus.
VYTAUTAS. Beje, turiu pasakyti, jog kiekvienai literatūrai lemtinga pažintis su Šarliu Bodleru; visur jo šešėlis veda su savimi antitradicionalistus ir maištininkus.
ŠARLIS (iškiša galvą pro langą iš kairės). Taip. Yra maištaujančių poetų ir poetų, sukurtų disciplinai.
VYTAUTAS (ŠARLIUI). Ilga ir sunki buvo jūsų kelionė į Lietuvą. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje lietuvių literatai susiginčijo- įsileisti jus ar ne.
ŠARLIS (abejingai). Ką jūs sakot?
VYTAUTAS. Atsiprašau. Buvo plačiai svarstoma, ką lietuvių literatūrai gali duoti modernizmas, kurį Maironis pavadino “psichiška liga ir iškrypimu”.

Viename langų pasirodo MAIRONIO galva

MAIRONIS. Atsiprašau, - beje, laba diena ponams, - aš pasakiau ne “psichiška liga ir iškrypimas”, o “psichiška liga, iškrypimas, paneigimas sveiko proto”! Rekomenduoju prieš cituojant užmesti akį į mano 1926 metų Raštų penktojo tomo 99 puslapį. Ir dėkoju už dėmesį. Beje, jeigu rašytojas turi bent šiek tiek idealizmo, jis nepasirinks savo kelrode žvaigžde mūsų apkalbamojo Šarlio Bodlero, nes pastarasis, turiu pasakyti, “su cinizmu ir pasigėrėjimu piešia bjauriausius ištvirkimo ir puolimo paveikslus”! Taip taip! Žiūrėkite ten pat, tik puslapiu arčiau.
ŠARLIS. Žiūrėti kur? (apsidairo)
MAIRONIS. Mano raštuose.

MAIRONIO galva dingsta. Tolumoje pasigirsta BALSAS

BALSAS. Netinka Maironiui Bodleras- tegul nerašo apie jį!
VYTAUTAS. Atleiskite, kas ten?
BALSAS. Tai balsas iš “Dievų miško”!
VYTAUTAS. Ak, šit kaip. Ačiū už komentarą, Baly!

BALSAS neatsiliepia

VYTAUTAS. Deja, ryšys nutrūko. Norėčiau pratęsti savo mintį.
ŠARLIS. Aš turėsiu jus palikti. Einu tartis dėl buto Sent Luji saloje, Anžu krantinėje.
PASCALIS. Argi jūs negyvenate pirmame aukšte Vano gatvėje?
ŠARLIS. Taip, nuo balandžio. Bet jau spalis, man būtina persikraustyti. Matote, jaučiu tam tikrą liguistą siaubą. Be to, kur nors užsibūti ilgėliau man neleidžia bohemiškumas.

ŠARLIS išnyksta

PASCALIS (atsidūsta). Taip. 1842-aisiais jis išties jautėsi turtingas…
VYTAUTAS. Visgi pratęsiu savo mintį: jau po pirmojo pasaulinio karo “Blogio gėlės” Lietuvoje imtos apibūdinti kaip originaliausias pasaulinės literatūros kūrinys. 1930-aisiais išleistoje “Prancūzų literatūros istorijoje” Bodlero eilėraščiai pirmąsyk buvo įprasminti kaip “poetiškas atspindys gyvenimo krizio, visuomenės negalavimų, tradicinės ideologijos susibankrutavimo”. Kam įdomu, žiūrėkite antrojo tomo 141 puslapį (apsidairo ir pastebi, jog PASCALIS miega). Beje, gal ir neįdomu. Bet kuriuo atveju, į laikraščius ir žurnalus pasipylė Bodlero eilėraščių vertimai. Tiesa, ne visi jie nuostabūs, tad ilgos šio poeto kelionės į Lietuvą balansas gan kuklus…
PASCALIS (per miegus). Kuklumu Bodleras tikrai nepasižymėjo.
VYTAUTAS. Neprasimušęs į plačiąją lietuvių visuomenę per vertimus, Bodleras pasiliko kultūrinėje aplinkoje kaip literatūrinis mitas ir funkcionuojanti estetinė norma.
PASCALIS (per miegus). Bodleras niekada nesilaikė normų.
VYTAUTAS. Galbūt. Dabar sunku nustatyti, kiek kokių invazijų Bodleras atliko į mūsų kūrėjų sąmonę.

Viename langų staiga pasirodo ANTANO galva

ANTANAS. Sveiki. Bėgdamas pro šalį išgirdau Bodlero vardą. Dar studentiškais laikais esu pasakęs, jog šio poeto lyrikos įspūdis- velniškas; kad jo kūryba šiurpi ir slegianti, ji svaigina mane kaip geras vynas…
VYTAUTAS. Jūs dar minėjote mėsą…
ANTANAS. Mėsą? Ak, taip… aš sakiau, jog vis labiau imu branginti mėsą.
VYTAUTAS. Ką turite omenyje?
ANTANAS. Pasenusius moralumus (jo galva išnyksta).
PASCALIS (pabudęs). Išties. Bodleras yra sakęs, jog moraliniai pamokymai tik sumenkina poetinę galią. Juk grožis- tai gėrio ir blogio koegzistencija!
VYTAUTAS. Ko gero, jūs teisus.
PASCALIS. Dėkoju (vėl užmiega).
VYTAUTAS. Norėčiau tęsti savo mintį apie bodleriškąsias invazijas į lietuvių kūrėjų sąmonę. Žinoma, viena poetinė sistema turbūt ir tegali atsilaužti iš kitos vien atskirus gabalėlius. Ir jie buvo atsilaužiami. Bodleriškųjų gabalėlių savo literatūroje rasime daug kur: tereikia paskaityti Mačernį, Putiną, kitus lietuvių poetus ir poetėlius…

Viduriniajame lange pasirodo GRAŽINOS galva

GRAŽINA (liūdnai). Atleiskite, užmiršote mane…
VYTAUTAS (griežtai). Kas panelė būsite?
GRAŽINA (dar liūdniau). Aš? Aš esu poetė Gražina… (bando apsiverkti).
VYTAUTAS (atlaidžiau). Tik nebandykite apsiverkti. Sakote, poetė?
GRAŽINA (pralinksmėja). O taip, poetė. Tiesa, Literatūros enciklopedijoje man skirtos tik 23 eilutės… gal skaitėte? 93-ias puslapis.
VYTAUTAS. Galbūt. Rodos, aš kalbėjau apie Bodlerą.
GRAŽINA. Taip, taip! Tik užmiršote mane… matote, mane irgi paveikė Bodleras… beje, mane veikė ir kiti… poetai…”aš jų mintis liūdėdama skaičiau”… Pacitavau savo eilėraštį.
VYTAUTAS. Ach, liūdėdama. Kaip gražu (atidžiai krapštosi panages).
GRAŽINA. Taip. Aš netgi parašiau eilėraštį “Bodleras”. Naudodamasi proga norėčiau jį perskaityti.
VYTAUTAS (žiovauja). Jeigu taip norite. Tik malonėkite tyliau, kad nepažadintumėte Paskalio.
PASCALIS (pabunda). Ką jūs, aš net nesiruošiu miegoti.
GRAŽINA. Taigi… eilėraštis vadinasi “Bodleras” (jausmingai skaito):

Tos pykčio gėlės – amžina, lemtinga
Vaivorykštė virš miegančiųjų geismo.
Gėles jie renka vėl kas naktį. Sninga.
Teisėjai grįžta prakeikti iš teismo,
Tapytojai – karietomis į lūšną,
Sapnuotojai – ant sujauktų paklodžių – – – 
Prancūzija! Ne kalavijai lūžta –
Poetai plėšia purpurą nuo žodžių.
Girti laivai... Madonos pilsto vyną.
Krauju ataustas vakaras virš Senos.
Poetai skolą mirusiam grąžina – – –
O tu jauti: kaip auksas tau iš venos
Vėl žodžiai plūsta – karūnuotos dulkės!
Ir plunksną valdo nerimas beprotis.
Poetai plėšo purpurą – tai gulkis
Ant jo ramus. Ar gali vėl kartotis
Agonija, pasąmonėj dvilypės
Tos pykčio gėlės – jos gyvybei ruošis.
Mirtis akla, tamsi nuo begalybės...
Arčiau, ugnie, kol nesukaustė grožis!

VYTAUTAS tyli, PASCALIS miega, GRAŽINA bando pravirkti

VYTAUTAS. Tik nebandykite vėl pravirkti.
PASCALIS (pabunda). Būkite maloni, panele, neverkite. Turiu pasakyti, šios eilės tikrai rodo įtemptą jūsų sielos būseną; kita vertus, verkti nėra reikalo.
GRAŽINA. “Aš nieko nežinau, aš tik pasaulį širdimi jaučiu, pagimdžiusi tau žodį…”
VYTAUTAS. Gal pasitenkinkime vienu eilėraščiu? Tarp kitko, aš jį prisiminiau. Jūsų “Bodlerą” aš esu paminėjęs viename savo straipsnių…
GRAŽINA. O, taip, aš žinau… jūs parašėte: “G. Cieškaitė eilėraštyje “Bodleras” su pasididžiavimu ir pritarimu kalba apie poetus, kurie “plėšia purpurą nuo žodžių”, apie plunksną, kurią “valdo nerimas beprotis”.
VYTAUTAS. Tikrai? Gali būti. Ko gero, taip ir parašiau.
GRAŽINA. Jūs neprisimenate?
VYTAUTAS. Ką jūs, puikiai prisimenu. Tik štai turiu vieną pastabą, kuri, beje, tiktų ir kitiems literatams.
GRAŽINA. Malonėkite palaukti… (išsiima bloknotą ir rašiklį) Sakykite.
VYTAUTAS. Savo eilėraštyje, - ir tai natūralu, nes kalbate apie Bodlerą, - jūs pavartojate pykčio gėlių simbolį, be abejo, kurdama aliuziją į vienintelio Bodlero eilėraščių rinkinio pavadinimą…
GRAŽINA (viską užsirašinėja). …”pavadinimą”… taip, taip, toliau?
VYTAUTAS. Būkite maloni, dabar nekurkite savo naujo eilėraščio, bet išklausykite mane!
GRAŽINA (rašo). …”išklausykite mane”!..
VYTAUTAS. Esmė ta, jog minėto eilėraščių rinkinio pavadinimas, kaip žinote, yra “Les fleurs du mal”…
GRAŽINA. Atsiprašau, “du mal” žodyje “mal” yra viena “l” ar dvi?
VYTAUTAS (pakėlęs balsą). Pažodinis vertimas turėtų būti BLOGIO, bet ne PIKTYBĖS, ar, kaip jūs sakote, PYKČIO gėlės, kaip, deja, kažkodėl yra verčiama. Štai ko nesuprantu! (valosi kaktą). O šiaip jūsų eilėraštis visai neblogas, tarkime, pakankamai įdomus. (PASCALIUI) Ką manote, kolega?
PASCALIS. Turbūt klausiate tyčia, nes pastebėjote, jog buvau užsnūdęs?
VYTAUTAS. Ką jūs, atidesnio skaitytojo nesu sutikęs.
PASCALIS. Dėkoju. Mano snūduriavimas tebuvo optinė apgaulė.
VYTAUTAS. Turint omenyje, koks prastas čia apšvietimas.
PASCALIS. Ką jūs, apšvietimas pats tas eilių klausymui. Matote, aš buvau užsimerkęs, kad betarpiškiau pajusčiau tą “beprotį nerimą”, kaip jūs teisingai pastebėjote, ir “krauju ataustą vakarą virš Senos”. Kad eilėraštis prisodrintas bodleriškųjų motyvų, manau, neverta ginčytis; šiuo atveju bet koks knaisiojimasis tik pademonstruotų mūsų snobiškumą.
VYTAUTAS (žiovauja). Atsiprašau. Išties neverta. Turiu omenyje, neverta ginčytis.
PASCALIS. Be abejo.
GRAŽINA. Sakykite, aš neperlenkiau, pavartodama dvilypiškumo sąvoką?
VYTAUTAS. Gal keiskime plokštelę? Ima nusibosti.
PASCALIS (GRAŽINAI). Tai natūralu, gretinant mirtį ir gyvybę. Beje, gan simboliška, jog savo eilėraštį baigėte žodžiu GROŽIS.

Viename langų pasirodo MAIRONIO galva

MAIRONIS. Grožis! Mielieji, jūs nesuvokiate, ką kalbate! Bodleras ir Grožis yra nesuderinami. Neveltui šiam prancūzui buvo iškelta byla už viešosios doros įžeidimą! Argi poezijoje, jūsų manymu, turi būti kalbama apie melancholiją, liūdesį, gyvenimo nuobodulį ir nuolat mąstoma apie mirtį?! Argi galime grožėtis poetu, kurio įdirgintas pojūčių pasaulis beveik ribojasi su beprotybe?! Bodleras sujaukė žmonių protus, painiodamas vertybes. Juk tiesa, gėris ir grožis visuomet buvo pagrindinės, nediskutuotinos žmonijos mąstymo kategorijos, trys verčių sistemos… Bodleras prisidėjo prie to, kad menininkai, iki šiol tarnavę grožiui,  o negrožį vaizduodavę tik tam, kad galėtų paryškinti grožio spindesį, dabar ėmė rašyti apie tai, kas yra bjauru.
GRAŽINA. O kas yra bjauru?
MAIRONIS. Matote? Anksčiau tokie klausimai niekam nešaudavo į galvą.
VYTAUTAS. Kompetetingai galiu pareikšti, jog į visus menus įsiveržęs bjaurumas- ne kas kita, kaip nužmoginto pasaulio simbolis.
MAIRONIS. O blogis? Juk jis vyrauja Bodlero kūryboje.
PASCALIS. Tai natūralu. Bodlero nuomone, literatūra, paveikta religijos, be reikalo nuolatos sutapatina grožio ir gėrio sampratas, nes grožis nebūtinai yra gėrio perteikimo būdas.
VYTAUTAS. Jau Viktoras Hugo yra sakęs, kad grožis turi vieną veidą, o bjaurumas- tūkstantį pavidalų.
MAIRONIS. Pamanykit!
PASCALIS. Bodlero manymu, blogis ir bjaurumas yra neįtikėtinai turtingi, jie slepia savyje gėrį, kurį reikia apčiuopti, išryškinti, iškelti. Poeto manymu, poezijos tikslas yra atskirti Gėrį nuo Grožio, Blogyje išskirti Grožį. Tai turbūt pats sunkiausias menininko uždavinys.
VYTAUTAS. Kalbant apie moderniąją literatūrą nereikia užmiršti, jog iš esmės pasikeitė poeto padėtis visuomenėje. Kaip taikliai pastebi Algirdas Julius Greimas, poetas- jau “nebe klasicizmo klounas, linksminantis publiką, jis- nebe romantizmo lakštingala, giedanti visam pasauliui savo liūdesius ir džiaugsmus…”
MAIRONIS. Ką gi!
VYTAUTAS (užsidegęs vis garsiau šaukia). Taip! Tęsiu Greimo mintį! “Poetas, - sako Greimas, - poetas yra filosofas, norintis suprasti pasaulį, jis jūreivis, ieškąs naujų amerikų,..
PASCALIS. Kolega, nesikarščiuokite.
VYTAUTAS. …naras, atidengiąs mums naujas gelmes!!! Jo darbas, jo užduotis rimta, sunki ir, svarbiausia, pavojinga: sapnų karalijos, dirbtiniai opiumo ir hašišo rojai, aukštos Ikarų erdvės, povandeniniai žemynai ir sirenų balsai šaukia, pritraukia, nebepaleidžia!!! Poetiniai atradimai mokami brangia kaina” ir taip toliau ir taip toliau!!! (staiga tyliai PASCALIUI) Jūs kažką sakėte?
PASCALIS. Ne. tai yra… prašiau, kad nesikarščiuotumėte.
VYTAUTAS. Ką jūs, aš visiškai ramus.
PASCALIS. Malonu tai girdėti.
MAIRONIS. Galbūt pasirodysiu kaip neigiamas personažas, - nežinau, koks režisieriaus sumanymas, - bet privalau pareikšti, jog nesutinku su jūsų išsakyta nuomone. Aš išeinu. (dingsta ir vėl atsiranda) Tarp kitko, išeinu iškelta galva (iškelia galvą ir dingsta).
GRAŽINA. Kaip solidu.
VYTAUTAS. Prašau?

Viename langų pasirodo ŠARLIO galva

ŠARLIS. Ak… aš juntu moters kvapą… (GRAŽINAI) Žinote, aš anksti pajutau polinkį į moteris. Aš painiodavau kailių kvapą su moters kvapu…
GRAŽINA. Ak, aš raustu! (VYTAUTUI pašnibždomis) Sakykite, ko gero, pagal scenarijų dabar turėčiau nualpti?
VYTAUTAS. Jeigu nualpsite, per langą jūsų nesimatys; malonėkite susilaikyti nuo tokio drastiško gesto.
ŠARLIS. “Visų mieliausioji visai nuoga, žinodama, ką mėgstu, tepasiliko sau vien tik papuošalus skambius”…
GRAŽINA. Ak, ak!!!
PASCALIS (VYTAUTUI ir GRAŽINAI). Deja, turiu pasakyti, jog toks sensualistas kaip Bodleras visai nejaučia, kad nesugeba sužadinti savo apetito moterų pasauliui; jis tiesiog godus spektakliui; jam užburti pakanka balso, plaukų kvapo- kad jį apsvaigintų.
ŠARLIS (PASCALIUI, šiek tiek įsižeidęs). Turiu jums pareikšti, jog šis mano seksualinis dendizmas yra tikro menininko turtas. Jūs nesuvokiate, kas tai yra smaližiaus subtilumas. Likite sveiki.
PASCALIS. Išeinate?
ŠARLIS. Deja… nuo pat vaikystės- vienatvės jausmas (žiūri į GRAŽINĄ).
GRAŽINA. Ak!!!
VYTAUTAS. Nustokite aksėti. Jūs ne prancūzaitė.
GRAŽINA. Ak!!!
ŠARLIS (GRAŽINAI). Gal norite kartu “paskęsti dangaus ir jūros neaprėpiamybėje”?
GRAŽINA. Ak!!! Atleiskite, supainiojau tekstą. Norėjau pasakyti: o, taip!!!
VYTAUTAS. Ji juokauja.
ŠARLIS. Manote?

ŠARLIS ir GRAŽINA išnyksta

PASCALIS (svajingai). Visuomet žavu stebėti skirtingų tautų literatūrų susiliejimą…
VYTAUTAS (atidžiai krapštosi panages). Taip… tikra mistika- komparatyvistika, velniai griebtų.

Languose pasirodo vyrai juodais drabužiais

PASCALIS. Laba diena. Jūs tikriausiai velniai? Diskusija mitologijos klausimais vyks rytoj 14 valandą. Šiandien kalbame apie Bodlerą.
VIENAS IŠ VYRŲ. Atleiskite, pasirodė, jog kalbate apie mus. Esą mes turėtume kažką griebti.
PASCALIS. Ką jūs, mano kolega pajuokavo.
VIENAS IŠ VYRŲ. Tuomet dovanokite, mes netrukdysime.
PASCALIS. Jūs labai malonus.
VIENAS IŠ VYRŲ. Ačiū.
PASCALIS. Ačiū jums.

Vyrai juodais drabužiais išnyksta

VYTAUTAS (žiovauja). Atsiprašau. Tiesą sakant, siūlyčiau baigti.
PASCALIS. Taip manote? Rodos, nepriėjome jokių išvadų.
VYTAUTAS. Tai nesvarbu.
PASCALIS. Juokaujate? (bando juoktis, po to nusižiovauja).
VYTAUTAS. Anaiptol. Ar pastebėjote, kad salėje nėra nė vieno žiūrovo?
PASCALIS. O kas gi ten?
VYTAUTAS. Rodos, kažkas paliko paltą.
PASCALIS. Taip, iš tikrųjų. Keista.
VYTAUTAS. Be to, aš visas nutirpau. Ne taip jau patogu kiurksoti įstrigus kažkokiame lange.
PASCALIS. Tiesą pasakius, jūs visiškai teisus.

Abu išlenda iš langų, kur buvo įstrigę

VYTAUTAS. Manyčiau, kur nors čia rasime bufetą.
PASCALIS. Jūs skaitote mano mintis.
VYTAUTAS. Kad visi kritikai būtų tokie vieningi!
PASCALIS. Kolega, jūs visiškai teisus.


Abu išeina

UŽDANGA