Audros

Užesys nerimsta
It lašai į balą krintantys per liūtį
Skandina nuovoką garse savam
Jaučiu kaip spalvos palėčiui nublanksta
Ir vyzdžiai slepias padilbių apkasuose

Spengimas dešiniąją ausį smaugia
Išvadinu kiekvieną daiktą prakeiktu
Tai juk ne mano rankos kaltos!
Kad skersvėjai klajoja išdaužtu langu

Langu, kurio langinės plakas
Kaistančių ausų vardu
O šukės, virtusios iš stiklo,
Pripildė duobę, kadais vadinta likimu

Audros lankosi galvoj
Žinau, jos čia apsigyveno, kaskart jos išpučia mane
Tikiu - jei atima ir duoda
Tik paslepia likimo badančiam karste