Kaip atrodo rašytojas be įkvėpimo? Aš nežinau, bet tikriausiai kaip teatras be artistų. Radom vieną tokį teatrą, su Tomu radom. Prasti aktoriai iš mūsų: scenos baimė, lėkšti judesiai ir visa kita... Bet negi nesurizikuosi? Beveik kiekvienas šiais laikais nori bent truputėlio šlovės. Ar gi aš ne tiesą sakau? Tomas irgi man pritarė tuo klausimu. Tomas yra mano geriausias draugas. Pamenu, kadais, kai buvau kokių septynerių, paklausiau Tomo kas jo geriausias draugas. Savaime suprantama ką anas atsakė. Iki šiol menu tą akimirką. Nors ir laikom kits kitą geriausiais draugais, nesam viens kitam artimi. Gal aš ir norėčiau, bet gal anas nenorėtų? O gal ir aš nenorėčiau?
Teatre vaidinti buvo smagu, tačiau po kelių pasirodymų nebejautėme jokios traukos scenai. Mūsų vaidinimai pasidarė nešvankūs. Neturėjome mes profesionalaus režisieriaus, todėl ir kūrėme, ir vaidinome vienu du. Tomas mėgo spektaklius apie išprievartavimus. Nesakau, kad juose vaidinti man nepatiko, tačiau didelio malonumo irgi nebuvo, todėl Tomas mane vadindavo Froidu. Paskutinįjį pastatymą likimo brolis pavadino „Beveik TAI padariau“. Ir gerai, nes neaišku kaip būtų mums pasibaigę kitu atveju.
Galiausiai apleidome teatrą, vėl jis liko tuščias. Neilgam, kiek žinau po poros savaičių jį perėmė kažkokia neaiški trijulė - du vaikinai ir mergina. Jų pastatymai nedaug tesiskyrė nuo mūsiškių, todėl ir jie netrukus apleido teatrą. O mūsų su Tomu keliai išsiskyrė. Stereotipiškai - suaugom, mūsų gyvenimuose atsirado moterys.
Niekada nemėgau tokių žmonių kaip aš. Jie kalba apie dalykus, kurių tiksliai nesupranta, jie mato dalykus, kurių daugiau niekas nemato. Tomas kitoks, nesakau, jog jis idealus, tačiau kitoks nei mano nekenčiami žmonės. Suprantat, tokie žmonės kaip aš, laižo šviesą. Ne, ne tą šviesą, kuri sklinda iš lemputės. Aš kalbu apie išminties šviesą. Jie ją laižo, tikrai, tačiau iš to naudos, kaip iš kazino. Pažįstat nors vieną, kuris taip praturtėjo? Tai va, aš ir nepažįstu nė vieno šviesos prilaižiusio. Tomas kitoks, jis neužsiima tokiais niekais, todėl ilgai gyvens ir turės stiprius nervus. Ne todėl, kad jam niekas nerūpi, o todėl, kad jam mažai kas rūpi.
Pamenu, seniau sakiau savo draugui: „tam, kuriam mano skausmas yra jo skausmas, aš esu viskas“. Sakiau tikėdamas savo žodžiais, tačiau tas tikėjimas laikui bėgant išgaravo kartu su tikėjimu amžina meile ir aistra. Tomas tiki mano žodžiais, jo manymu šviesos laižytojo žodžiai yra šviesūs. Kartą jam pasakiau, jog savižudybė atveria kelią į laimę - nepatikėjo. Argi aš nesakiau, kad jokios naudos iš to šviesos laižymo?
Mes abu kauniečiai, tiksliau pakauniečiai. Visa jaunystė, paauglystė ir kitokia ystė prabėgo tame sovietiniame mieste. Vieną dieną, prisiskaičius Škėmos ir užėjus didžiam įkvėpimui sugalvojau pasikart. Pasiėmiau 30 centimetrų liniuotę ir pagal įkvėpėjo receptą atsimatavau trijų metrų virvę. Taip apsiginklavęs nuėjau į pajiesį kartis, tik niekaip neišėjo kilpos padaryti. Bergžiai pasitempiau kaklą ir likau paslikas gulėti - neišdegė. Pastarasis įvykis visiškai išskyrė mus su Tomu. Dabar aš gyvenu Vilniuje, o jis vis dar Kaune. Malonu gauti laiškus nuo draugo, nors jis ir ne koks rašytojas. Netgi ne visus jo siuntinius gaunu, vis nepilną adresą užrašo, tik brūkšteli ant voko - „Pauliui Špokui, Vasaros 5, Vilnius“ ir meta į paštadėžę.
Dabar turiu svajonę - įsigyti peilį vokam atplėšinėti, tačiau sanitaras Algis žlugdo mano svajonę.