Paveikslas

Šį vakarą ji įsivaizdavo būtent tokį, tokio ji ir troško. Pats balčiausias sniegas iš visų kada nors jos matytų baltų sniegų, patys ryškiausi žibintai, Gedimino prospekte įsisiautėjusio jaunimo minios su pilnais krepšiais šampano, solidžios aukštuomenės poros lipančios iš taksi ir iškilmingai žingsniuojančios į prabangiausius restoranus. Viskas vyko taip, kaip ji ir įsivaizdavo.
Ji taip pat atsidavė tradicijai, nusipirko šampano, krūvas spalvotų šiaudelių, šiandien ypatingai gerėjosi super marketu, kasininkių paslaugumu, ir išvis dar niekad nebuvo taip mylėjusi savo miesto, prišiukšlintų gatvių jomis šmirinėjančių valkatų su skardinių ir pašvinkusio maisto prigrūstais maišais, jai nebebuvo šlykšios gašlios merginos ryškiu makiažu  ir atidengtomis liulančiomis šlaunimis, šįvakar ji mylėjo meninninkus, politikus, kvailius, pasipūtelius ir kukliuosius, net velnią ir dievą galų gale  net save. Gotė toks buvo vardas merginos, kuri visus mylėjo ir viskuom žavėjosi, ji pirmąkart atsidavė moteriškumui, dar nieks jos nematė pasipuošusios, dėvinčios ilgą, pūstą raudoną sijoną, apsiavusios baltais aukštakulniais ilgaauliais batais, baltu taliją išryškinančiu švarkeliu ir apsigobusios įspudingu indiškos vilnos raudonu šaliu, kurio vienas galas vilingai pynėsi tarp kojų, o kitas brėžė raudoną liniją sniege. Ji atrodė taip, kaip ir buvo sapnavusi Raudona ir balta.
Gotė ėjo viena, ji buvo žadėjusi užsukti pas draugus, tačiau to jos sapne nebuvo. Iš centro  ji patraukė ten, kur buvo numačiusi susitikti su Juo, Gotė norėjo Jį užklupti netikėtai, nors ir žinojo, kad jis nuolat ją stebi, ja jaučia, net per ją kvėpuoja, kartais ji krupteldavo nuo to, kaip jis per ją žiūri ir ką jis nori, kad Gotė pamatytų.  Nuo to laiko, kai jis pasirodė ir kartkartėm apsigyvendavo joje, Gotė sapnuodavo vieną ir tą patį sapną, eidavo į vieną ir tą pačią vietą, kur ilgai užmerktomis akimis įsivaizduodavo vieną ir tą pačią naktį –šią naktį.
Buvo vienuolikta valanda, kai ji priartėjo prie bažnyčios,  nusliuogė nuo daugybės mažų laiptelių ir pasileido bėgti, jai patiko, kad jos pėdsakai  buvo pirmieji, kad kelias buvo tik jos, ji pati jį kūrė, atradinėjo jį, krito į sniegą ir kėlėsi. Ji dievino sniegą, kaip tolygiai jis uždengia žemės nelygumus, kaip tobulai jis viską slepia. Ji plevėsavo savo raudonumu sniege palikdama ženklus.  Pavargusi nuo bėgimo ji atsisėdo, o paskui atsigulė, o paskui atsiklaupė, pasilenkė į priekį, lyžtelėjo pačio švelniausio šios nakties sniego, paskui iš vieno šalio galo susisuko ant galvos turbaną, į kurį įsmeigė, pakapėj rastą medžiaginę raudoną gėlę. Ji atsistojo ir smaigstydama kokteilių šiaudelis, artėjo prie susitikimo vietos. Jau netoli, visai nebetoli. Ji nieko dabar taip netroško, kaip visu kūnu priglusti prie jo, taip ilgai ji šios nakties laukė, kai stebint baltiems medžiams, ji dovanos jam savo gyvastį.
Vakar ji išsiuntė keletą trumpų laiškų mylymiems žmonėms, ji dailyraščiu užrašė šventines frazes ant pačios pieštų atvirukų. Gotė mėgo piešti ir jau viską buvo nupiešusi ir nutapiusi laimę, baimę ir ramybę, nutapė ji ir pyktį, ką buvo jautųsi ir sapnavusi viską, kas buvo ir ko nebuvo, o svarbiausia, kad ji, ši naktis, taip pt buvo drobėje.
Ji jau čia. Iš lėto nusirengė švarkelį, nusiavė batus, į vieną įstatė šampano butelį, į kitą gražiąją raudonąją gėlelę. Iškėlė rankas į dangų, užsimerkė ir palaukė, kol išgirs grojant arfą, ji stovėjo ant šalto betono, o  muzikos garsai taršė jos ilgus juodus banguotus plaukus. Muzika ją panardino į veidrodinį pasaulį. Ir viskas įvyko taip, kaip ji ir įsivaizdavo. Jis apglėbė jos virpantį  kūną, kaip ji troško, ir plaukus išsklaidė, kaip ji norėjo, net šaliui suteikė tokį kruviną raudonumą, kaip ji ir buvo nutapiusi. Gotė didžiavosi savo sėkme, jos paveikslas buvo tobulas. Tąnakt ji pasveikino Naujųjų metų naują pasaulį.
0201rytą gotė isteriškai vartė laikraščius, niekur nerasdama savo nuotraukos, ji niekad nemanė, kad nebus patenkintos jos garbėtroškiškos svajos. Rado tik įprastą trumpą pranešimą: “Sausio 1 dienos rytą Verkių regioniniame parke buvo rastas paskendusios merginos lavonas. Mirties aplinkybės aiškinamos”.
Kokia gėda, kokia gėda. Tie policininkai nieko nesupranta, šlikštynės. O tas keistas žmogėnas, kuris atrado mano nuostabų paveikslą, net nepažvelgė į mane atidžiau, nepasimėgavo jam skirtu šventiniu gėrimu. Kokia neteisybė nieks nepastebėjo, kaip idealiai aš nutapiau savo portetą. Kaip idealiai.
-aš jį mačiau, jis išbaigtas neblogas darbas
-Jūs? Jūs taip manot?
                -reikia dar palaukt, kad ir jie suprastų
                -Jūsų ausis dar vis subintuota, ar iš tikrųjų jūs tai padarėt dėl moters? pone, kur jūs?! kiek, kiek man dar laukti? Kada? …