Laiškai iš malūno

Labas, mielas pusbroli, nors dabar turbūt turėčiau kreiptis mieloji pussesere, nes po to kai ryžaisi tapti pirmuoju pasikeitusiu lytį kosmose žmogumi, aš netikėtai įgijau kaip ir naują giminaitę.
Bet palikime tai vėlesnei diskusijai. Pirmiausiai noriu Tave pradžiuginti, kad aš niekur nedingau, dėl ko buvai labai susirūpinęs paskutiniame laiške ir kuris pasiekė arba tiksliau surado mane po beveik metų laiko klaidžiojimo. Aš įsivaizduoju kaip tas laiškas lipo visą laiką man ant kulnų, klaidžiojo paskui mane, nes gi aš buvau blaškomas likimo it rudenio lapas, basčiausi po margą svietą kaip koks prasigėręs čigonas.
Ačiū Aukščiausiajam, dabar mano klejonės baigėsi, bent jau tam tarpui (jei leistų man taip pasakyti stilistai ir kalbininkai, kurie dažnai mane visur persekioja, kaip išbadėję šunes), apsistojau viename malūne, kuriam reikėjo būtent patyrusio malūnininko, koks aš, kaip žinai, ir esu. Ką gi, tai ne mano, deja, malūnas,  aš tik pasamdytas šiam darbui, bet vis tiek kaip malonu po ilgų mėnesių trankymosi vieškeliais ir takeliais pagaliau tvirtai atsistoti ant pakylos ir patyrusia ranka berti grūdus iš maišo ant girnų ir girdėti traiškomų grūdų dėkingą šnarėjimą. Na, čia gal ir nevisai teisingai be to labai jau pompastiškai išsireiškiau, bet iš tikrųjų širdis džiaugiasi, matant ritmingai besisukančius malūno sparnus. Ir nesvarbu kieno tas malūnas, mūsų jis, mūsų, visų duonos valgytojų išsigelbėjimas ir viltis, ramybė ir atilsis.
Visai suskydau, net akys patvino vandeniu. Ruduo, drėgna. Taigi, po to cunamio, apie kurį Tau išsamiai parašiau ir kuris nusinešė ne tik mūsų mylimą malūną, bet ir paskandino senelio Amžintąjį variklį, kuris dabar mala vandenyno gelmes nesustodamas ir tuo iššaukdamas naujus uraganus ir audras. Tada  po cunamio likau kaip stoviu, tik vieną Viešpatį turėdamas savo širdyje ir virvę rankoje, apie kurią Tave irgi išsamiai informavau. Jeigu nepasikoriau ja, tai ji padėjo man išgyventi visą mano klaidžiojimų laikmetį, atstodama ir drabužį, ir ginklą, ir medžioklės įrankį. Bandžiau visokių darbų imtis, kol galų gale atsidūriau šiame malūne, nors kiek jame mane laikys, tai irgi neaišku, o ir aš pats dar nežinau, ar ilgai norėsiu čia likti. Nes visgi nors pats darbas ir artimas mano sielai ir primena mūsų Malūną ir tas dienas, kai mes laimingi leidome savo vaikiškas dienas jo paunksnėje, primena tetulę Rozalindą (duok jai Viešpatie dangaus karalystę), mūsų brangųjį senelį ir net nemirtingąjį arklį, kuris visgi pagaliau persišaldė ir numirė, bet žmonės čia yra kitokie, nekaip mes esame prie saviškių pripratę. Kažkokie jie man svetimi. Rodos, ir kalba taip pat, ir juda, ale vis tiek kažkas tai ne taip. Pas mus nebuvo įprasta skųsti kitą žmogų, jei tas kokį aplaidumą daleido (signalizuoja jau man kalbininkai), o čia tai yra norma. Malūne, žinai, daug žmonių praeina, su daugeliu bendrauju ir pasišneku, bet pastebiu, kad šių žmonių vertybės skiriasi nuo mums įprastų. O labiausiai pasigendu dvasingumo.
Tarp kitko, gyvena su manim tokia moteriškutė. Pasisiūlė rūpintis namais, valgį taisyti ir panašiai. Ką gi, turėjau priimti, nes ir malūno savininkas priėmė mane su sąlyga, kad leisiu tai paklydusiai sielai malūne būti. Graži mergiška ir yra to savininko meilužė. Anas vedęs gal dvidešimčia metų vyresnis už Veroniką, bet knieti jam karts nuo karto iš namų pavakare pas mano šeimininkutę kampais atvairuoti.
Iš pradžių aš kaip ir nesikišau, ne mano radiatoriai, ne mano ventiliatoriai, bet neseniai Veronika naktį į mano lovą įsliuogė ir tapau aš parištas jos naudai. Dabar ji tenkinasi dvejais vyrais, nors tariasi, kad aš jai svarbesnis. Na, nežinau, kaip ten iš tikro yra, nenorėjau tokių neformalių ir užkampinių santykių, dabar ir į akis žiūrėti žmonėms yr sunku, tokis čia matai kaimas, tokie čia nedori dalykai dedas ir blogiausia, kad ir aš pats buvau įveltas, tikriau įsivėliau, kam kitus kaltinti, į šią palaidą terpę ir tapau tokis pat, kaip ir aplinkiniai žmogeliai, ir kalbėti dabar apie dvasines vertybes, apie dorą jau neturiu teisės. Tai yra liūdniausia ir nuo to norisi kartais naktį košmarą susapnavus lėkti kur akys mato ir nusipjauti nedorybingą įnagį vaisintuvą. Kad kas geriau būtų mane iškastravęs iki cunamio.
Na, o dabar kadangi jau priėjome prie lytinių reikalų, noriu paklausti Tavęs, kaip jautiesi būdamas moterimi? Čia neiškęsiu nepacitavęs Tavo laiško, manau ir Tau pačiam ar pačiai bus įdomu prisiminti, ką rašei man tuo reikalu:
„Mielas Hektorai,
Ryžausi svarbiam eksperimentui, lyties pakeitimui kosmoso sąlygomis. Nesmerk ir nekaltink manęs (na kaip aš galėčiau, Teodora). Aš būsiu pirmas žmogus išbandęs naują preparatą, kurio pagalba ateityje žmonės bet kada galės pasikeisti lytį kiek nori kartų. Kosmose tam yra idealios sąlygos – sterilumas, nesvarumas ir kiti momentai, apie kuriuos tu mažai nutuoki. Neįsižeisk (na kaip aš galėčiau). Be to, vienas toks rusas Sergejus, su kuriuo susitikome  stotyje „Mir“, parodė man išskirtinį dėmesį ir aš sutikau su jo palankumu, bet iškėliau sąlygą, kad  santykiai turi būti normalūs, tai yra vienas kuris nors turi tapti moterimi. O čia kaip tik amerikiečiai pakišo tą naują atradimą. Žodžiu, likimas buvo mums palankus. Bet ateityje dar viskas gali sugrįžti į savo ankstesnes vėžes, tad mano šio naujo pasikeitimo labai neafišuok“. Na, ką tu, aš beveik niekam nesakiau.
Tai tuo ir baigsiu šį savo laiškelį, malonu, kad pagaliau vėl atradome vienas kitą. Pasilieku kaip visada stoiškas ir ištikimas Tavo bičiulis

Hektoras