Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Du dauginti iš dviejų – keturi. Elementaru. Šešiolika dauginti iš trisdešimt penkių – penki šimtai šešiasdešimt. Elementaru, nes išmokau. Jau išmokau.
Lėtai sukasi Amerikietiška ruletė. Trylika, du, trisdešimt šeši – skaičiai sukasi ratu. Pirštais užčiuopiu „dolly“, šaltas žalvaris stingdo, trumpam nukrečia. Priešais stovintis žilaplaukis vyras įsisiurbia į besisukančią ruletę, įdėmiai seka vis lėčiau beriedantį rutuliuką. Taukšt taukšt! Baltas rutuliukas sustingsta ant septynių. Padedu „dolly“ ant skaičiaus septyni. Akimis permetu ruletės stalo paviršių. Rankomis sušluoju pralaimėtus žetonus ir pastumiu juos šalia stovinčiam kolegai. Žilaplaukis vyras keikiasi, užsirūko ir nueina nuo stalo.
- Leonardo visada toks, - šalia tarsteli Vilius. – Vieną dieną jam sekasi, kitą – ne, - gūžteli pečiais ir pradeda statyti žetonus į krūveles.
Pasiremiu į stalą ir dairausi po salę. Prie „Pokerio“ stalo stovi Andrius. Šypsosi šalia sėdinčiai solidžiai damai ir dalina kortas. Godžiai stebiu jo judesius ir nejučiomis nuriju seilę. Nusuku žvilgsnį. Taip lengviau, nes neleidžiu geidulingoms mintims užkariauti silpnavalį kūną.
- Monika, tave pakeis Rasa, - prataria priėjusi vadovė. Šypteli ir eina prie Andriaus.
Aptvarkiusi darbo vietą, pajudu poilsio kambario link. Lėtai žingsniuoju per salę, stebėdama susirinkusius lošėjus. Vieni jų – profesionalūs, kiti – neišmanėliai, arba „looser‘iai“, kaip mes juos vadiname. Matau žilaplaukį, kuris sėdi prie „Black Jack“ stalo. Išsišiepęs mirkteli man ir meta žetoną krupje. Atsakau į jo šypseną ir, suspaudusi kodą, atidarau duris į poilsio „zoną“. Beužsidarančias duris kažkas sulaiko. Atsisuku ir susiduriu su melsvų akių žvilgsniu.
- Nepamiršk manęs, - prieina arčiau. Uodžiu jo kvapą, kuris veda iš proto. Pasilenkia ir trumpam pakšteli į lūpas, bet staigiai atsitraukia, žvilgteli man už nugaros ir garsiai nusikvatoja. – Jus mus keičiate, kolegos!
Atsigręžiu. Laiptais leidžiasi Inesa ir Vaidas.
- Kokios trumpos tos penkiolika minučių, - burbteli Vaidas ir užtrenkia duris.
Lipu į viršų.
- Aš tavęs noriu, - Andrius uždeda ranką ant liemens. – Beprotiškai.
- Būk atsargus, - atidarau dar vienas duris, įeinu į patalpą, kurioje ant sofos išsitiesęs guli Robertas, žūrėdamas televizorių kramsnoja obuolį.
- Jau? – Robertas susiraukia ir atsistoja, numeta nebaigtą obuolį į šiukšlių dėžę, sparčiu žingsniu išeina pro duris.
Sėduosi ant sofos ir ištiesiu kojas. Andrius sėdasi greta, numauna mano batelius ir pradeda masažuoti pėdas. Lėtai, gundančiai, švelniai liečia. Sudejuoju. Paima ranką ir pabučiuoja, tada atsiremia į sofos atkaltę ir atsidūsta.
- Kas? – stebiu jo rimtą veidą.
- Ji, - ironiškai šypteli ir vėl paniursta. – Vis ji.
Tylėdama laukiu jo paaiškinimo. Pirštais paliečiu sugniaužtą kumštį. Jis virpteli.
- Kartais man atrodo, kad nebesugebėsiu toliau meluoti. Sąžinė pjauna iš vidaus, ten tokia sumaištis. Vakar…vakar vos nepapasakojau apie tave. Tik vos vos…būčiau viską prisipažinęs.
- Juk žinai, kad nereikia, - tarsteliu. – Tuo nieko nepasieksi. Man gerai taip, kaip yra. Man išties gerai. Aš džiaugiuosi tuo…Tikrai, Andriau, aš džiaugiuosi, kad kartais būni su manimi.
- Bet aš noriu su tavimi būti visuomet, - dar stipriau sugniaužia kumščius. Pykčiu sublizga jo akys.
Pasilenkiu ir pabučiuoju į jo kaktą, paglostau jo plaukus ir nusišypsau. Išgirdusi žingsnius atsitraukiu ir nukreipiu žvilgsnį į televizoriaus ekraną.
- Gavome šimtą litukų arbatpinigių, - šūkteli įėjęs Vilius ir išsiriečia kvaila poza. Mes nusijuokiame. Klesteli šalia manęs. – Dar kartą pasikartosiu, bet aš dievinu darbą kazino.
X  X  X

Apsiverčiu ant kito šono ir pramerkiu akis. Priešais guli Andrius. Žvelgia į mane.
- Nemiegi?
- Pabudau prieš keletą valandų, - tarsteli, ranka prisitraukia mane arčiau.
- Apie ką mąstai, Andriau? – apsiviju rankomis jo liemenį.
- Apie mudu, apie mūsų ateitį.
- Bet mūsų nėra, Andriau, nėra bendros ateities, nėra mudviejų, nėra…- įsikniaubiu į jo krūtinę.
- Todėl ir nekenčiu savo gyvenimo, - susiraukia. – Nekenčiu todėl, kad iškrėtė tokį piktą pokštą.
- Mudu turime du atskirus gyvenimus, Andriau. Du skirtingi likimai ir dvi vienodos sielos. Mums nereikėjo niekada susitikti. Tai Dievo klaida.
- Tai vienintelė Jo klaida, kuri leido kai ką išgyventi. Klaida, kuri keičia gyvenimus.
- Tai išbandymas, Andriau. Kartais net aš bijau, kad nebesusilaikysiu, bijau, kad kam nors papasakosiu, kad pasakysiu Tautvydui, pasakysiu mažajai Kamilei, pasipasakosiu mamai.
Trumpam įsisvyravusią tylą pertraukia žadintuvas. Andrius išjungia jį ir atsistoja. Užsimetęs chalatą nupėdina į virtuvę, iš kurios po keliolikos minučių pasklinda kavos aromatas. Atneša juodos kavos puoduką ir padeda ant stalo.
- Tu mane lepini, - nusijuokiu ir, įsisupusi į antklodę, atsisėdu.
- Ar Tautvydas irgi taip daro? – papurtau galvą. – O turėtų. Tu – auksas, aukštai švytinti ir nepasiekiama saulutė.
- Eikš, - ištiesiu ranką. Andrius palenda po antklode. Pradedame mylėtis.


X  X  X

Ant žolytės kas susėdę, kas sutupę visi vakarėlio dalyviai ir svečiai. Nuo žaidimų aikštelės atskrieja vaikų krykštavimai. Ant nedidukės medinės scenos šoka Vilius. Rankose gitara, staiposi ir pradeda dainuoti į mikrofoną. Komiška dainelė apie kazino gyvenimą. Nugriaudėja aplodismentų kruša. Nusijuokiu ir atsigręžiu į vyrą:
- Vilius visada toks, darbe visuomet geba prajuokinti.
- Išties žavi dainuška, - nusikvatoja Tautvydas ir apsidairo. – O kur mūsų mažoji išdykėlė?
- Prieš akimirką mačiau ją žaidimų aikštelėje, dūksta su Rasos mergaite, - taip pat apsidairau. Ant sūpuoklių išvystu savo mažąją išdykėlę, pamojuoju jai ir vėl sužiūru į sceną.
- Laba diena, - už nugaros išgirstu pasisveikinimą. Krūpteliu ir atsigręžiu. Priešais stovi Andrius, už jo nugaros šviesaplaukė moteris. Pastebiu jos išblyškusį veidą ir pamėlusias rankas. Tiesą sakant, būtų sunku to nepastebėti.
- Mano žmona panoro artimiau susipažinti su visais mano pamainos darbuotojais. Jau su visais spėjome pasilabinti, tik tu, Monika, likai, - žvelgia kažkur pro šalį, vengdamas žiūrėti į akis.
- Monika, - ištiesiu ranką ir pasisveikinu. – O čia mano vyras Tautvydas.
- Greta, - tarsteli ir nedrąsiai šypteli.
- Tautvydai, - parodau į Andrių. – Mano bendradarbis ir labai geras pažįstamas Andrius. Minėjau tau apie jį, puikus kolega.
- Taip, taip, - vyras paspaudžia ranką ir plačiai nusišypso. – Gal prisijungtumėte prie mūsų pikniko stalelio? – parodo į ant žolės užtiestą audeklą.
- Mielai, - pertraukusi vyrą sutinka  Greta ir jie abu atsisėda šalia mūsų.
Vogčiomis  stebiu Gretą. Regiu jos patamsėjusius paakius, virpančius pirštus, negyvas žvilgsnis stebi kunkuliuojančią aplinką, tik, kai pažvelgia į Andrių, akyse įsižiebia dvi kibirkštėlės, du gyvybės kamuoliukai.
- Mama! Mama! – prie manęs pribėga Kamilė ir apkabina per kaklą. – Ten yra tokios didelės didelės sūpuoklės!
- Šaunu, Kamiliuk, - paglostau jos garbiniuotus tamsius plaukus. – Ar patinka suptis?
- Labai, labai, - suploja rankutėmis ir atsistojusi vėl nubėga sūpynių link.
- Graži mergytė, - tarsteli Greta. Jos balsas virpteli, akyse išvystu ašaras. Moteris nusigręžia ir nusibraukia jas ranka. Nenoriu žiūrėti į Andrių, tačiau neiškentusi žvilgteliu. Veide sustingusi skausmo grimasa, pilnas kančios žvilgsnis atgręžtas į mane. Nuleidžiu akis.


X  X  X

- Piknikas buvo šaunus, - nusijuokia Rasa ir pradeda mautis sijoną. – Mano vyras, aišku, kaip visada padaugino, tačiau viskas buvo išties puiku.
- Kamilė teiravosi apie Jūratę, - perbraukiu šukomis per plaukus. – Perduoda jai linkėjimus.
- Mažylės susibičiuliavo, - vėl nusijuokia Rasa. – Jūratė visą vakarą čiauškėjo apie Kamilę ir kažką apie geriausias drauges.
- Vaikai, - gūžtelėjau pečiais ir taip pat nusijuokiau. – Prisimenu savo vaikystę, irgi turėjau geriausią draugę. Gaila, kad ta draugystė tetruko vos porą metų – ji išsikraustė į kitą miestą. Pamenu, verkiau visą savaitę.
- Visos mes tokios jautruolės, kas negerai – puolame į ašaras, - Rasa įsispyria į batelius ir žvilgteli veidrodžio pusėn. – Žinai, pastebėjau vieną įdomų dalyką.
- Ir? – pasiryškinu lūpas .
- Greta, Andriaus žmona, - pasisuka į mane. – Ji tokia ligota. Baisu net žiūrėti į ją.
- Jai vėžys, - atsako ką tik į persirengimo kambarį įėjusi Inesa ir išsitraukia mobilų telefoną, pradeda rašyti žinutę.
- Rimtai? – išsižioja Rasa. – Vargšelė.
- Tiesą sakant, man gaila jų abiejų, - nepakeldama akių nuo telefono, atsako Inesa. – Andriui užkelta tokia didelė našta. Nesuklysiu sakydama – dviguba našta.
Išeinu iš persirengimo kambario ir sėduosi ant sofos. Pradedu sklaidyti laikraštį, tačiau už akių neužkliūna nei vienas straipsnis. Numetu laikraštį ant stalo.
- Sveika, - į patalpą įeina Andrius, sustoja prie lango.
- Labas, - tarsteliu ir stebiu jį.
Po minutės atsigręžia į mane. Sustingęs veidas, jokios grimasos, tik liepsnojančios akys. Virpteli lūpų kraštelis. Vėl nusigręžia į langą. Atsistoju ir prieinu prie jo, sustoju už nugaros.
- Ar padės tai, jog pasakysiu, kad viskas bus gerai? – tyliai pratariu.
Jis papurto galvą.
- Jei tu būsi šalia, taip gali atsitikti, - sušnabžda, pasiremia rankomis į sieną ir nuleidžia galvą.
- Aš turiu šeimą, Andriau, - atsargiai paliečiu petį. – Tu turi Gretą, kuriai reikia tavo paramos ir... tavo meilės.
- Aš galiu jai dovanoti paramą, bet... tik ne meilę, - kosteli.
- Nebūk egoistas, - sušnabždu. – Nenoriu skaudinti Gretos. Mačiau ją, ji tokia trapi, rodos, gali bet kada palūžti, subyrėti. O, - trumpam nutylu ir nuriju gerklėje užstrigusį gumuliuką. – Kai žvelgia į tave, jos akyse matau teberusenančią gyvybę.
- Aš ne egoistas, - sugriežia dantimis ir trinkteli kumščiu į sieną. – Aš pavargau, tiesiog pavargau meluoti.
Trinkteli durys. Atsitraukiu per žingsnį nuo Andriaus ir sveikindamasi linkteliu įėjusiam Robertui. Sučirškia telefonas. Robertas atsiliepia, kažką pasako ir padeda ragelį.
- Keičiamės, - atidaro duris ir nubilda laiptais žemyn.
Nusileidžiu paskui jį, praveriu duris į prabangią salę, kunkuliuojančią nuo įvairių lošėjų nuotaikų.
- Laba diena, - pakeičiu Loretą ir atsistoju į jos vietą prie „Pokerio“ žaidimo stalo.
- Sveika, Monikute, - plačiai nusišypso ilgaplaukis vyras. – Turėsi mane gelbėti. Man visada sekasi kai kortas dalini tu, - mirkteli ir numeta dvidešimties litų žetoną ant statymų langelio.
Sumaišau kortas ir pradedu dalinti.


X  X  X

- Ji pas savo mamą, - į ragelį kvėpteli Andrius. – Prašau, atvažiuok.
- Pasistengsiu, - padedu ragelį ir nužingsniuoju į virtuvę.
Prie stalo susėdę Tautvydas ir Kamilė. Dukra žaidžia su vienintele lėkštėje likusia bulve.
- Kamiliuk, nežaisk su maistu, - švelniai subaru ir atsisėdu greta, siurbteliu nebaigtos gerti kavos.
Mažoji numykia, padėkoja ir nustraksi į kambarį. Tautvydas tylėdamas žiūri į mane.
- Kas dabar? – paklausia.
- Tatjana prašo pagalbos darbe, - pabaigiu kavą. – Gali būti, kad užtruksiu iki pat ryto.
Tautvydas įdėmiai žvelgia į mane, sugriebia ranką ir prisitraukia arčiau.
- Brangioji, žinau, kad meluoji, - sušvokčia į veidą. – Vakarėlyje viena mergina prasitarė, jog pas jus neįprasta važiuoti kažkam padėti.
- Man skauda, - jaučiu kaip tinsta suspausta ranka. – Paleisk, Tautvydai.
- Kas jis? – nuo pykčio paraudęs veidas. – Kas tavo meilužis, a?
Išsilaisvinu iš jo rankos ir atsistojusi nužingsniuoju į kambarį. Persirengiu palaidinukę ir įsispyriu į džinsus. Prieš veidrodį pasidažau lūpas. Sugriebiu rankinuką ir pasisuku į duris, kur sustingęs Tautvydas.
- Negi manai, jog taip lengvai išeisi? Nieko nepaaiškinsi? Paliksi mane ir Kamilę?
Tylėdama stumteliu jį ir praeinu pro likusį plyšį. Apsiaunu batelius ir užsimetu odinį švarkelį. Atsirakinu duris.
- Ar bent gali pasiaiškinti? – prieš užsitrenkiant durims išgirstu.
Nusileidžiu laiptais ir sėduosi į automobilį. Užvedu variklį ir pradedu riedėti. Įjungiu radiją ir visu garsu paleidžiu skambėti populiarią melodiją. Važiuodama siauromis Vilniaus gatvelėmis jaučiu, kad viršiju leistiną greitį mieste. Man net nereikia žiūrėti į spidometrą, pro plačiai atvertą langą įskriejęs vėjas taršo plaukus.
Po dvidešimties minučių įsuku į kiemą. Išlipu iš automobilio ir pažvelgiu aukštyn. Pro penkto aukšto langą mosteli Andrius.
- Tu tokia greita, - Andrius atidaro duris ir įleidžia mane.
Nusispyriu batus, ant batų dėžės numetu švarką ir, nupėdinusi į kambarį, nugriūnu ant sofos. Tuomet nebevaldomos ašaros pasilieja sruventi skruostais. Sukūkčioju. Andrius apkabina ir ramindamas glosto galvą.
- Papasakok, - pakšteli į kaktą. – Kas nutiko?
Begalinė kančia užlieja kūną. Verkdama įsikniaubiu į jo krūtinę. Suskamba mobilus telefonas, palikau jį savo švarko kišenėje. Andrius ištraukia jį  ir žvilgteli į ekraną.
- Tai tavo vyras, - prataria.
- Jis žino, - pralemenu pro ašaras. – Padėk ragelį.


X  X  X
Balkone užsirūkau iš Andriaus paimtą cigaretę. Lėtai traukiu dūmus ir stebiu brėkštantį dangų. Rausvas saulės kraštelis po truputėlį kyla, įgauna oranžinį atspalvį.
- Ką darysi? – tarpdury stovi Andrius.
- Nežinau, - gūžteliu pečiais.
- Skirkis su Tautvydu, aš išsiskirsiu su Greta, - irgi prisidega cigaretę.
- Ne, - papurtau galvą. – Nepalik jos. Taip negalima.
- Žinai, - Andrius kosteli. – Šita tavo auka – nieko verta, kaip ir manoji. Jos sveikatos tai nepataisys. Abu tai žinome. Beprasmiškas laukimas, suteikiantis tik kančios.
Numetu nuorūką į peleninę. Paliečiu neskustą jo skruostą.
- Bijau dabar ką nors spresti, - sušnabždu. – Bijau ne dėl savęs, bijau dėl kitų.
- Kamilė?
Gūžteliu pečiais ir grįžtu į miegamąjį. Susirangau lovoje ir stebiu tarpduryje stovintį Andrių. Tvirtas įdegęs kūnas, ant nugaros įstrižas randas; pasakojo, jog susižeidė paauglystėje. Atsisuka. Prisiartina prie lovos ir atsisėda.
- Galėtume abu išsinuomoti butą, pasiimtume Kamilę pas save, - pradeda kalbėti. – Skyrybos šiais laikais sutvarkomos greitai... Paskui apsivestume ir...
- Ša, - nutildau ir įsisiurbiu į lūpas.

X  X  X

Jis pyksta, susinervinęs kramto lūpas. Nervingai gniaužo pirštus. Atsigręžia į mane ir vėl nusigręžia. Kažką pasako prie stalo sėdinčiam klientui. Norėčiau jį paguosti, tačiau nebesugebėčiau to padaryti. Šiandien turiu pasakyti, jog išeinu iš darbo. Dar pora savaičių ir jau nebedirbsiu vienoje komandoje su juo.
- Monikute, tu šiandien ne kaip atrodai, - kosteli šalia sėdintis senyvas vyras. – Paakiai pajuodę...
- Tiesiog blogai miegojau, pone Romanai, - nusijuokiu ir padalinu kortas. – Juk žinote, kartais užpuola nemigos metas.
- O taip, - energingai sulinkčioja galva. – Aš visuomet blogai miegu kai mano žmona išvažiuoja į užsienį. Tos jos parodos, pasirodymai veda iš proto. Ji turėtų žinoti, jog be jos aš džiūstu iš nevilties.
- Jūs išties vis dar mylite savo žmoną? – nustembu.
- O kaip jos galima nemylėti? – mirkteli ir nusijuokia. – Mano mažoji fėja turi tokį charakterį, kad ne kiekvienas vyras su ja galėtų gyventi. Jai reikia tokio kaip aš. O man reikia jos, nes ji pagyvina mano gyvenimą. O, - palinguoja galva. – Tai moteris su aštriais ragučiais. Puiki moteris..., - atsidūsta.
- Pavydžiu Jums, - šypteliu ir žvilgteliu į Andrių.
- Mažule, svarbiausia nesustoti ieškoti, - vyras skardžiai nusikvatoja. – Prieš ją aš buvau vedęs dar dvi moteris, su kuriomis išgyvendavu tik po porą metų kartu. Taip skraidžiau nuo žiedelio prie žiedelio kol neįklimpau į jos kerus.
- Taip galima ieškoti ir visą gyvenimą, - ironiškai mesteliu.
- Monikute, - pasilenkia arčiau. – Jau geriau visą gyvenimą ieškoti nei apsistoti skurdžioje saloje visam laikui.
X  X  X

- Mama, mamule, - Kamilė sėdasi ant kelių ir ištiesia ką tik nupieštą piešinuką. Jame didelis rudas namas, aplinkui aukšti medžiai, danguje šviečia ryškiai geltona saulutė.
- Gražu, Kamiliuk, - paglostau garbanotus plaukus.
- Čia tau, - sučiulba mažoji. – Kalėdų proga. Tėveliui irgi tokį patį nupiešiau. Kai atvažiuos įteiksiu ir jam.
Suspaudžia širdį, tačiau šypteliu dukrai.
- Ar labai pasiilgai tėvelio? – paklausiu.
- O taip, - ši linkteli galva ir gūžteli petukais. – Tėvelis mane supa ant rankų, o tu to nemėgsti daryti.
- Galiu pasupti dabar, - nusišypsau.
- Nea, - papurto galvą. – Tebūnie tai tėvelio pareiga.
Nusijuokiu ir nukeliu ją ant žemės. Sučirškia durų skambutis. Atidarau jas ir įleidžiu Tautvydą.
- Labas, - tarsteli jis ir pakelia ant rankų kikenančią Kamilę. – Sveika, princese.
Padedu aprengti dukrą, sukraunu jos daiktus į kelioninį krepšį ir pakšteliu į žanduką.
- Gerai atšvęskite, - tarsteliu. Durys trinkteli. Ranka nubraukiu skruostu nuriedėjusią ašarą.
Tuomet pati pradedu krautis daiktus. Lėtai lankstau džinsus, megztinius. Dedu juos į lagaminą. Lėktuvas pakils po keletos valandų.
Taksi privažiuoja prie oro uosto. Atsiskaitau su vairuotoju ir slenku į laukiamąją salę. Nerūpestingai dairausi į laukiančiuosius. Atsisėdu šalia vidutinio amžiaus moters, kuri varto „Cosmopolitan“ žurnalą. Ant viršelio puikuojasi garsi aktorė, šalia užrašas „Ji ieškojo ir rado“. Sumirksiu ir nusigręžiu. Netikiu tokiais ženklais, niekuomet netikėjau.
- Sveika, Monika, - šalia pasigirsta balsas.
Pakeliu galvą. Priešais stovi Nerijus – buvęs grupiokas. Ant rankos nerūpestingai persimetęs juodą švarką, kitoje rankoje nedidelis krepšys.
- Nesitikėjau tavęs čia sutikti, - nustebęs išpūčia akis ir sėdasi greta.
- Labas, Nerijau, - paspaudžiu ištiestą ranką. – Pasikeitęs.
- Cha, cha, - nusikvatoja vyriškis. – Numečiau šiek tiek svorio.
- Šmaikštu, - tyrinėju jo pasikeitimus. Nužvelgiu erelišką nosį, kuri visada žavėdavo, akimis permetu paaugintus rudus plaukus, keletą raukšlelių paakiuose ir vis tą pačią žavią šypseną, kuri kerėjo ne vieną universiteto studentę.
- Ar tu su Violeta? – apsidairau. – Norėčiau ir su ja pasilabinti.
- Jos čia nėra, - vyro veidas apsiniaukia. – Mes išsikyrėme vos tik baigę universitetą.
- Ach... - nerasdama žodžių užsičiaupiu ir nudelbiu žvilgsnį žemyn.
- O tu? Girdėjau, jog ištekėjai.
- Jau nebe, - virpteli pirštai. – Išsiskyrėme prieš mėnesį.
Moteriškas balsas per garsiakalbį praneša, jog pradedami leisti keleiviai į lėktuvą, skrendantį į Londoną. Šokteliu iš savo vietos ir atsigręžiu į Nerijų:
- Jau leksiu.
- Monika, - staiga sulaiko už rankos. – Palik savo telefono numerį, gal kada išgersime kavos ir pasišnekučiuosime apie savo gyvenimus.
Brūkšteliu skaičius ant vienkartinės nosinaitės ir pamojusi ranka greitu žingsniu pasileidžiu lėktuvo link.


X  X  X
Su Nerijumi susitikome po mėnesio. Susitarėme papietauti „Aladino“ restorane.
Įžengiau į ryškiai apšviestą salę ir apsidairiau. Prie lango pastebėjusi rudų plaukų ševeliūrą, patraukiau į tą pusę.
- Sveikas, - paliečiau petį. Vyras atsigręžė ir nusišypsojo.
- Monikute, - pašoko iš vietos ir padėjo nusivilkti paltą. Pakabino ant išraižytos pakabos ir atstūmė kėdę.
- Tavo galantiškumas ir džentelmeniškumas vis dar toks pats, - nusijuokiau ir atsisėdau.
- Visos šias savybes nulemia tik moterys, - akyse žybtelėjo šelmiškos ugnelės. – Ypač aristokratiškos moterys.
- Turbūt tyčiojiesi, - kištelėjau liežuvio galiuką ir demonstratyviai susiraukiau. – Nė iš tolo savęs nelaikyčiau aristokratiška būtybe.
- Nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos galvoju atvirkščiai, - smakre virptelėjo duobutės.
- Tu verti mane rausti iš gėdos, - gurkštelėjau atnešto mineralinio vandens ir nusukau žvilgsnį į salėje sėdinčius lankytojus.
- O tu, - pasilenkia arčiau. – Visuomet verti tavęs geisti.
- Nerijau, tikėjausi, kad draugiškai papietausime, o ne imsime flirtuoti kaip senais laikais, - šyptelėjau.
- Pamiršai paminėti kaip senais gerais laikais, - vyras nusikvatojo ir taip pat gurkštelėjo mineralinio vandens.
- Deja, visi keičiamės, - pirštais perbraukiau per plaukus ir pažvelgiau jam į akis. – Nesu ta pati naivi mergina, kurią palikai.
- Ooo... - nutęsė ir kostelėjo. – Jaunystė – kvailystė, vis prikrečiam šunybių. Be to, jaunas kraujas trokšta naujovių, apsistoti ties vienu objektu tuomet rodėsi klaida.
Nieko į tai neatsakiau, akimis permečiau restorano lankytojus ir išspaudžiau vos matomą šypseną.
- Bet, Monika, - trumpam nutylo. – Visą laiką galvojau apie tave. Į galvą vis lenda tos nuodėmingos mintys, prisimenant kaip nuogi maudėmės ežere. Arba tada, Palangoje, kopose...
- Nutilk, - paraudau ir nusukau veidą į langą.
Beprotiškas karštis užliejo mane. Virptelėjo pirštai, jutau kaip kaista žandai ir visas kūnas prisipildo nevaldomo geismo.
- Nerijau, - tyliai pralemenau. – Tu vėl verti mane geisti tavęs.
- Galbūt aš visą laiko to ir siekiau, - vyras paėmė mano ranką ir švelniai pabučiavo virpančius pirštus.
Išties, tai buvo vyras, pritvinkęs jam įgimto galantiškumo. Tai buvo vyras, kuriam nė nereikėjo stengtis, kad moteris pasiduotų jo kūno šaukimui. Tai buvo vyras, kuris kažkada padarė mane moterimi. Ir... dar vis geidžiau jo, nors kažkada jis metė mane dėl savo dabartinės ex žmonos. Tas beprotiškas pasaulis...


X  X  X
2005-11-15 11:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-24 13:05
lateksinė_nindzė
manau, kad nereikliam žurnalui netgi parduotum, reikia ir muilo - yra niša, turi būti ir jos užpildytojai.
bet redakcijos trūksta, įkyru skaityti "mažoji nenuorama" porąkart iš eilės - dukrai (ir kitiems)derėtų paieškoti idomesnių epitetų.
Trūksta detalių, kurios tekstą padarytų gyvą, pvz., kodėl užuot rašius "įsijungia populiarią melodiją" tiesiog imti ir nepaminėti kokios dainos?
Beje, aristokratiškos moterys liežuvio galiukų nekaišioja;) bent jau ne iš karto po tokio komplimento.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-22 12:38
eglucia
kurinys beveik parasytas..juodrastinis variantas stai cia...o jusu nuomone...kritiska.. man svarbi tik kokius 20 %...ne daugiau..
Tomas Marcinekvicius - per jaunas ..per mazai patirties turintis, per mazai suprantantis moteris...;)
Justickis - konservatyviu paziuru..bent jau man toks ispudis susidare..ponas, ar esate isleides ka nors?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-22 09:42
justickis
Nenatūralūs dialogai, kartais neaišku, kas ką sako. Nenatūralu lietuvio ausiai du dauginti iš dviejų (=du kart du), per dažnai kartoji tarsteli, kosteli, stumteli, šypteliu, trinkteli, kartais netgi vienoje vietoje tokios formos žodžių grūstis atsiranda, o tai baisiai menkina tekstą. Nejaugi nutYlo; pabučiuoju į jo kaktą reiškia, kad pabučioju į negyvo žmogaus kaktą (=pabučiuoju jam į kaktą).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-21 18:43
Tomas Marcinkevičius
Gerai, rašyti moki. Esi raštinga, mokykloje išmokė rašybos, skyrybos, kitų dalykų, net teksto konstravimo.

Tačiau užsibūti tiesiog teksto konstravime be jokių įdomesnių niuansų - tai pranykti šimtamilijoninėn kitų standartų jūroj. Nelinkiu to, užtai ir kuolinu. Dar tikriausiai ir dėl to, kad nelaikau rašykų vieta tokiems dalykams.

A.P.: Kosmopolitanas - Laukinė Rožė. "Tikros istorijos, tikri išgyvenimai" CHA.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-15 18:45
eglucia
didele puse sio stambaus kurinio jau kaip ir parasyta..paskelbiau dalele jo pradzios...
tai bus apie moteris...klaidziojancias,nerandancias atsakymo,jauciancias,isgyvenancias,nesuprantancios netgi saves...tai moterys, gyvenancios salia musu...tikros istorijos, tikri isgyvenimai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-15 13:52
mussonas
Viskas o'k, skaičiau ir galvojau-na įdomu kas bus toliau. Tačiau pabaiga "nepateisinta". Ta prasme man pasirodė, kad pritempta, na nepatikėjau aš, kad gali taip atsitikti-nors tu ką, vadinasi vedimo į ją trūko. Nesakyčiau, kad prilipdyta-, tačiau.
Šiaip patiko, kad yra požiūris.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą