Kartais geriau tiesiog pasišarvoti ...

Skiriu Valdui


        Žiauri tiesa tas gyvenimas. Dievas duoda, Jis ir atima – žiauri tiesa. Ar neskaudu, kad taip jau lemta vaidinti šį spektaklį nuobodų. Spektaklio pavadinimas „Tiesiog gyvenimas ir tiek ... “, o režisierius – pats Likimas (Dievas), scenarijus – kasdienybės laiškai, gauti iš Žinomybės ir iš Nežinios, perskaityti, įvertinti, sudeginti, o pasąmonėje lyg feniksas iš pelenų vėl išnyrantys. Pridėjus išminties ir talentų, gyvenimas – gana puiki interpretacija, o gal improvizacija.
        Ir aš per vieną gana įdomią rimtą atranką gavau vaidmenį. Taigi ir man taip būna, kad Dievas duoda ir atima. Skaudu iki ašarų kažką lyg ir prisijaukinus staiga prarasti. Prisijaukinus kaip tam Mažajam Princui Rožę, jaučiant besąlyginę atsakomybę, tėvystę, meilę, atsiduodant draugystei, matant tik gerąsias puses ... Ir viską prarasti? Kodėl? Kodėl?.. Gal dėl neatitikusių dviejų skirtingų pasaulių – mažo ir didelio, subrendusio ir infantiliško, kaip Princo ir to lakūno, kurio lėktuvas nukrito dykumon. Ar teisinga, kad tai patyrus, dabar aš sėdžiu ant bedugnės krašto, kur Nežinia jau ne laiškus rašo, bet dusliu balsu kviečia susižadėt su ja. Jau nieko nebepakeisi, toks jau mano vaidmuo – nešti gyvenimo kryžių, kartais ne tik savo, bet ir kitų, Likimo dovanotų ir staiga pasiimtų. Anais laikais Markas Aurelijus ant gyvenimo scenos pasakė: „Jeigu tau kas nors ne pagal jėgas, nemanyk, kad žmogui tai neįmanoma, bet tikėk, jog tai, kas žmogui įmanoma ir atitinka jo prigimtį, yra ir tau pasiekiama“. Šis sakinys dar ir mūsų dienomis reikšmingai garsiai nuskamba teatro salėse, paliesdamas ne vieną sielą, neleidžiantis laisvu kritimu nertis nuo bedugnės krašto pas Nežinią. Vadinas, mano vaidmuo pakelti tai, kas skirta, nepasiduoti. Bet juk tai kartais taip nuobodžiai sunku įgyvendinti, kad net malda nepadeda, net „Tėve mūsų ... “ tiesa tau nesuvokiama. Bet tik kartais, o ne visada.
        Tokia skaudi gyvenimo tiesa, priverčianti gerti iš bendros taurės su draugais ir su priešais tą vyną su kartėlėm. Kartais aš nedalyvauju šioj bendroj puotoj. Nutylu, kai pradeda skaudėti ... Tiesiog nusprendžiu pasišarvoti, nes skaudus spektaklio scenarijus, reikalaujantis daug pastangų, man kartais nepakeliamas. Pasišarvoju ir tiek. Atsigulu į medinę baltu patalu nuklotą dėžę, kurią režisierius praminė karstu ir bent trumpam nusnaudžiu. Bet ne amžinu miegu užmiegu, nes tai tik neilgai trunkantis spektaklis, o pasišarvojimas viena iš mano prototipo scenų. Dažnai karstas būna greitai išnešamas, tamsoje atidaromas jo dangtis tam, kad aš išlipčiau, jį palikčiau su jau pašarvotais mano gyvenimo fragmentais, ir tuomet, užkaltas storomis aprūdijusiomis vinimis, be gailesčio, o gal ir su juo, nuleidžiamas į Istorijos duobę. O aš trumpam lieku stovėti šalia jos, kontempliuodamas gyvenimą, kartais paraudodamas, bet kartu ir atsinaujinęs bei pasiruošęs kitiems laimėtiems vaidmenims.