kad būt ramiau, tiek to, raudoname
vazonėlyje sodinsiu pinigėlių medį
kad išmaitinčiau ir aprengčiau savo
dukterį, kad augtų sau, ir nesėdėtų
aštriuose stalo kampuose, gyvų gėlių
neskintų ir neverktų, vis tiek arbatos
puodelį (beveik sveiką) tektų išmesti
(neužmirštuolių kraštelis vos įskilęs)
kad neskaitytų mamos mylimųjų
(ne tėčio) laiškų (salom špokeli
nepyk ant durniaus), kad prišaukčiau
atbėgtų pas mane per devynis kalnus
iš karto – kad rankų nenusišluosčius
atbėgtų, saldžia tešla aplipusiom rankom
apkabintų, kai tokia niekieno jaučiuos
Gražu. Ir nėr čia ko tai dukteriai prie aštrių kampų sėdėt, o tai dar į mamą pradės panašėti.
Subtilus lietuvybės atspindys, nugalintis kiniškų Akropolio prekių feng shui.5.