Vartai į... IV

Dairausi pro kameros taikiklį. Vandenynas, vartai, šaligatviai, karvės, šviežiausi ir žaliausi kokosai, vitrinos, saldus opiumo bei puvėsių kvapas. Hare Krishna...
Tikslas Nr. 1 – U2. Po to kai Londone 2-ose vietose susitrenkiau kaktą į užrašą SOLD OUT (iki šiol negaliu patikėt!!!), negaliu apsiramint. Logiška mintis – čia taip nebus. Kitas matmuo. Tik civilizacijai tai nė motais. Prekyba – visur prekyba... Neapsirinku. Na, ką gi. Dabar galiu ramiai „GET MYSELF TOGETHER, nes nebesu daugiau STUCK IN THE MOMENT. Ką tik GOT OUT iš to MOMENT‘o... “ Dabar prisiminus - viskas atrodo netgi daugiau nei apgailėtinai. Iš tikrųjų tai privalėjau ieškot kokių nors perkusijos ir sitaro garsų prikimštų CD, kad galėtume panaudot samplams, įrašinėdami vėliau kokį nors popsą... my oh my...
Porą blokų pravažiuoju rikša. Šiais civilizacijos ir komunikacijų laikais rikšos irgi pažengę (ar pažengusios?). Kad neįsijaustumėt. Viskas motorizuota. Vadink kaip nori. Motoroleris, ar mopedas, ar kažkas panašaus. Tvarka išlikusi. Vežikas sėdi priekyje, aš įsitaisau už jo po brezentiniu stogeliu. Čia ne automobilis. Išmaldaujančiųjų, variokais skambinančiųjų muzika dažnai groja man per rankas ir pusnuoges kojas. O aš kratausi, ir rezonuoju į ritmą... Aštuoniolikos milijonų... Privažiavom...
Apsiginkluoju kamera ir lendu su minia į teritoriją.
Pasitinkantis vienuolis pasveikina įeinančius „Hare Krishna“. Jaučiuosi išdidžiai - turiu teisę atsakyti tuo pačiu. Net ne iš mandagumo...
Taigi, Establishing shot...
Nė velnio. Apsauga. Kaip žinote, kalbų mokausi greitai, todėl nesunkiai suprantu, kad čia filmuot negalima. Tereikia kokį 100 m pakentėt, įsispraust į šventyklą, o tada jau... galėsiu prisidėt prie dokumentikos ir istorijos kūrimo, kiek tik širdis geidžia. Arba, tiksliau pasakius, kiek kasetėje vietos užteks...
Prisitaikome prie vietinių papročių ir ritmo. Pirmyn – kur baltas marmurinis stebuklas stovi...
Oops!
Nusiaunam, nusiaunam. Kaip dabar mindysi dievybę? Grindinys – nerealus. Nors ir solidus – kažkas panašaus į plyteles, bet jų nepamatysi. Tik pajusi. Basas. Nes įbrendi į poros centimetrų storio marmalynę... Atiduodam duoklę... Paliekam kedus atviroj spintelėj palei marmurinę sieną, kuri baigiasi už horizonto... Jei tuo metu ir buvo šovus mintis – viskas – neberasiu be palydovo ir GPS, tai ją greit nužudė minia, ritmas, muzika ir opiumo smilkalai... Transas... Bet aš gi ne iš kelmo spirtas. Galų gale – kam reikėjo 20 val. praleisti aukštai danguje, aplenkiant visas bombas ir Al Qaedas? Ir dar – kaip bevartyk – esu nesuprastas, tai galiu pabūt ir išskirtinis. Baltos frotinės sportinės kojinės tam labiausiai tinka. Ir jausmas paduose – nepakartojamas… My oh my… Dabar suprantat, kodėl gailiuosi neturėjęs fotoaparato?
Kaip ir visur pasaulyje – net ir Vilniuje – jie visi vienodi. Tik čia dar ir galvom švytuoja, kaip laikrodžiai. Apsauginis. Čia filmuot negalima. Eik lauk iš šventyklos ir ten šaudyk kiek nori. Pala, pala, sakau, bet gi man jau… “Nieko nežinau. Ten buvo kitas apsauginis. Čia – mano teritorija”. Aš pastebimai susikonfūziju. Nesusinerviju. Čia tas neveikia. Tas jausmas prasmegęs į kitą matmenį. Kur demokratija?! Mintyse sukasi vakarietiški civilizacijos pasiekimai – spauda, televizija, deputatas, advokatas… Bet vaizdai išsikraipę, kažkokie net ne trimačiai… Gal šešiamačiai? Kaip pas BIG LEBOWSKI… Po dozės cocos ir alkoholio. Haliunikai, vobshchem…Kaip kad kai kurie literatūros kūriniai sveitainėje…
Einu ieškot viršininkų. Principų nieks nenuskandino, ir tuo didžiuojuosi. Einu be batų. Gal padės. Ir pižoniškos baltos kojinės nesuveiks kaip raudona spalva buliui...
Kaip ir NESITIKĖJAU, mano nusiteikimas buvo daugiau, nei pozityvus ir atnešė rezultatų. Viršininkas – vienuolis. O kaip gi kitaip? Jau stogas važiuoja...
„Dievas Krishna maloningas. Viską leidžia. Gali daryt ką nori. Ir kiek nori... “
Na, aš supratau teisingai - tai apie mano hobi – filmavimą. Bet mes vėtyti ir mėtyti. Nepamirškit, kur gimėm ir augom...! Stogas parvažiavo.
- Pala, pala, - įsidrąsinu, - davai, popierėlį man išrašyk. Negaliu aš gi basas per biurokratijos koridorius lakstyt be galo... Nepamirškim, kur gimėm ir augom... Užteks...
- No problem, - paima klijuojamųjų užrašų lapelį ir kažką parašo. Šventam rašte nieks antspaudų nededa. Nuolankiai.
Abipusiai - Hare Krishna...
Jaučiuosi labai užtikrintai, ypač spausdamas švento rašto ištrauką delne... Elgiuosi kaip koks narcizas. Jau iš tolo pamatau alkūnėmis pro minią besiiriantį apsauginį – šventas raštas pasiuntė jo nusiteikimą pas nirvaną – viską nufilmavau – cha-cha-cha... Bliamba – čia ne VISI... Čia VISKAS APSIPŪTĘ... ir ATSIPŪTĘ...
Dievas Krishna, dievas Ganeisha, dievybės – moterys, opiumo svaigesys, perkusija, minia einanti apsivalymo ratais pro ekspozicijos vitrinas, minia susėdusi viduryje po skliautais, ta pati daina be pabaigos... Kažkuriuo momentu prie jų prisijungiau... Tų, kurie po skliautais... Kai nufilmavau vitrinas... Tada atrodė, kad tai kelias į kitą matmenį...
Išeinant vienuoliai dalino į palmės lapą įkrėstos geltonos košės – Hare Krishna. Velniškai skanus tas rytų skonis... Nieko nuostabaus – medus – vienas pagrindinių ingredientų. Vos neapsisukau atgal... Dėl vieno samčio... Kaip apgailėtina...
Tik... protingai padaryta – būtų tekę eiti visą ratą ir vėl... O antrų kojinių neturėjau...
Neįtikėtinai lengvai radau savo kedus. Elgiausi pižoniškai iki galo. Kojines čia pat išmečiau į šiukšlių dėžę. Ir toliau buvau basas. Keduose....
Opiumo smilkalų didelės pakuotės. Užteks ilgam. Pas mus neįprasta kūrenti puokštėmis po 10... Užkuriam 1 – 2 per vakarušką – ir VSE TAŠČIUTSIA...
Dievo Krishnos su žmona ir drambliagalvio Ganeishos figūrėles turėtų saugot namus ir nešti laimę...
YOU‘VE GOT TO GET YOURSELF TOGETHER ‘CAUSE YOU‘RE STUCK IN THE MOMENT AND YOU CAN‘T GET OUT OF IT...
Hare Krishna...