Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kažkur šioje žemėje, nepaisydamas nei laiko, nei atstumų, keliauja vienišas keliautojas. Šviečiant saulei ar lyjant lietui, jis žingsniuoja vis tolyn ir tolyn, už savęs palikdamas miestus, kaimus ir laukus. Jis žingsniuoja savo keliu, neskubėdamas, laikas nuo laiko atsipūsdamas pakelėje ar šieno kupetoje. Keletas minučių poilsio ir jis vėl leidžiasi i kelią, i savo kelionę, kurios tikslą tikriausiai žino tik jis vienas. Nepriverčia jo sustoti nei žvarbūs vėjai, nei kaitri saulė, nei kelią pastojantys kalnai ar upės... Gamtos stichijos bejėgės prieš žmogaus valią... Jei Jūs sutiktumėte šį keliautoją, gerokai nustebtumėte. Iš pažiūros jis visai dar vaikas, kokių 8-10 metų, šviesiais plaukais ir mėlynomis kaip rugiagėlių laukas akimis. Tik jo giedrų akių žvilgsnis kartais atrodo toks mąslus bei paslaptingas... Bet jis anaiptol nėra kažkoks grėsmingas ar nesuprantamas, tikrai ne! Jo akys tarsi slapčiausias sielos veidrodis atspindi geriausias žmogaus savybes. Sutikite, tai tikrai nėra dažnai sutinkamas žmogaus bruožas. Mokėti pastebėti tai, kas geriausia žmoguje - tai menas. Kaip ir menas mokėti išklausyti žmogų, kai jam to reikia ar tarti švelnų paguodos žodį...
Mažasis keliautojas ėjo link mažo kaimelio, stūksančio pačioje pamiškėje. Tuščios ir kreivos gatvelės, senos trobos pajuodusiais stogais, dulkėse besikapstančios vištos... Ir po senu ąžuolu ant suoliuko besėdinti nusiminusi senyvo amžiaus moteris. Bejėgiškai nusvirusios rankos ir raukšlių išvagotu veidu nuriedanti ašara... Mažasis keliautojas sustojo. Kažkam šiame pasaulyje reikėjo jo pagalbos. Jis atsargiai prisiartino prie moteriškės ir tyliai prisėdo šalia jos ant suoliuko. "Laba diena" - negarsiai nuskambėjo jo aiškus ir skambus balsas. Moteris kiek nustebusi pasisuko i jį, tarsi klausdama, iš kur šis atsiradęs. "Labas, berniuk" - tyliai atsakė ji. "Kodėl jūs verkiate? Ar jus kas nuskriaudė? " - įdėmiai žiūrėdamas i moterį, paklausė mažasis keliauninkas. Moteris atidžiai į jį pasižiūrėjo. Šis mažas nepažįstamas berniukas jai kėlė simpatiją bei pasitikėjimą, jo atidus ir rimtas žvilgsnis vėrė kiaurai, akyse švietė nuoširdus  susirūpinimas bei užuojauta. Ir senoji moteris ėmė pasakoti. Apie savo nelengvą gyvenimą, kaip ji anksti neteko vyro, liko su viena dukra, kuria labai myli. Bet senatvėje jai vis tiek teko likti vienai, nes dukra išsikraustė su vyru i miestelį už keliasdešimt kilometrų ir jau nedažnai tenka ten apsilankyti. Žentas  su ja nelabai sutaria, o ir pačios širdelė neleidžia daug keliauti. O ji dar turi nuostabią anūkėlę, dvejų metukų angelėlį, baltais plaukučiais ir nuostabia šypsenėle. Anūkėlė jau moka pasakyti "labas, mošiute" ir kai močiutė pas ją atvažiuoja, ji apkabina močiutės kaklą labai stipriai savo mažomis rankelėmis... Moteris vis pasakojo ir pasakojo, o berniukas žiūrėjo i jos melsvas, kiek pablukusias akis, iš po languotos skarelės išsipešusius plaukus... Švelnus vėjelis glamonėjo judviejų veidus ir jie abudu atrodė tarsi du suaugę medžiai, neatsiejami viens nuo kito. Moteriai atrodė, kad dar niekas šiame pasaulyje taip jos nemokėjo klausytis... Po kiek laiko ji baigė pasakoti ir pažvelgė į berniuką. Šis lūpų kampučiu truputuką svajingai šypsojosi ir žiūrėjo jai į akis. "Nelabai mėgstu kitiems užkrauti savo bėdas" – kaltai šyptelėjo ir moteris. "Važiuokite pas savo anūkėlę" - tyliai ištarė berniukas. " Važiuokite"- ir palietė jos kaulėtą ranką. "Bet mano žentas nelabai norėtų... " - buvo bepradedanti sakyti senoji moteris, bet berniukas ją nutraukė: "Bet jūsų anūkėlė labai norėtų pamatyti savo močiutę". " Ir tikrai - pagalvojo senoji moteris - Kodėl nenuvažiuoti pas dukrą į svečius? Gal ir tas žentas nėra toks blogas žmogus, tiesiog labai uždaras ir nekalbus. O ir Gretutė jau turbūt paaugusi bus.. " Ir ji pajuto neapsakomą dėkingumą šiam mažam nepažįstamam berniukui, kurio paprasti ir taip laiku ištarti žodžiai paskatino ją pasiryžti, rodos, tokiam paprastam, bet kartais sunkiam dalykui. Laiku ištarti tinkami žodžiai padaro stebuklus... "Iš kur tu, mano mažasis drauge? " - paklausė senoji moteris.

„Iš toli“ – paslaptingai atsakė mažasis keliautojas ir pakilo nuo suoliuko. Žengęs kelis žingsnius, jis atsisuko ir su ta pačia giedra šypsena veide, pamojavo atsisveikinimui. Moteris žvilgsniu palydėjo kaimo keliuku žengiantį berniuką ir nuskubėjo į trobą ruoštis kelionei...
Mažasis keliautojas žygiavo toliau. Už jo nugaros liko senas kaimelis, su savo gyventojais ir jų mažomis bėdomis. „Galbūt vienu nelaimingu žmogumi šįvakar bus mažiau? “ – pamanė berniukas. „Bent jau šįvakar“ ... Ir žingsniavo toliau. Prieš jį atsivėrė saulės nutvieksti rugių laukai: siūbuojančios nuo lengvo vėjelio prinokusios varpos, viršum jų skraidančios tingios bitės ir drugiai. Tolėliau už rugių lauko matėsi tamsi juosta: ten dunksojo didžiulis miškas, besidriekiantis iki pat horizonto. O virš miško plytėjo mėlynas bekraštis dangus, tarsi milžiniškas Dievo veidrodis, kuriame tilpo visi žmonės ir kiekvieno jų pasauliai ...
2005-11-08 00:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-21 10:30
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
klišių rinikinukas nr 2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-16 18:06
Tomas Marcinkevičius
Skaičiau "Mažąjį Princą". Patiko. Matau ir šviesias spalvas, tiesiog per tamsius akinius. Šlykštybės rulez.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-09 10:43
volvo
ar tik ne nepataisomas pesimistas būsi, mielas TM? Sunku įsivaizduoti gyvenimą be saujos purvo? Ar gyvenima nesi matęs nieko gražaus be jokių dėmių? Gal ir "Mažasis Princas" tau nepatiktų? Na, čia tavo nuomonė, tik man ji keistoka, nes niekados nesupratau žmonių, į gyvenimą žvelgiančių juodai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-08 12:32
Tomas Marcinkevičius
Autorius iš gerumo bastiono ciniškame pasaulyje. Gal ir iš paskutinio bastiono... Žaviai pasakojama, tik niekaip negaliu priprasti prie šviesos be šešėlių.

A.P.: Mano variantas: alkanas keliauninkas močiutę užmušė ir suvalgė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą