Jovadas

tavo kaltės neskaičiuos išsigandusios minios
užmirš įsivaizduojamus šundarbius
visas tas mergaites, kurias pagrobei
o juk jos pačios išsigandusios pas tave prisistatė
įdomu, kodėkl nieks neprisimena tų vargšų vaikų
kuriuos rizikuodamas išvedei iš tamsiųjų miškų
ach, kaip jie bijojo tavęs ir nemėgo tankiųjų gaurų
bet argi blogis slepiasi tankiuose gauruose
o juk po krūtine slypėjo jautri prigimtis
deja, nesuprato - išstūmė tave į nuošalią pelkę numirti
tik tu nenorėjai numirt ir likai
tam, kad atsparumu baidytum bailiųjų minias
o dabar - jau niekas tavęs neprisimena
nebekalba apie šunybes, kurių neiškrėstum
kiti įsivaizduojami siaubūnai jau užėmė tavają vietą
svetimi ir negirdėti ausims jų vardai
tačiau tau jau nepikta, neliūdna, - neraudi
nusispajaut ant visų, pamiršusių tavajį vardą
bet prisipažink, tau trūksta jų baimės
žodžių, su virpesiu paliekančių lūpas
ir kai pamiškėj svajingai žvelgi į sodybas
ausimis dar girdi jų kuždesius, pilnus baisybės
tik jie jau skirti nebe tau