Šeštadienis. Darbo diena. Nežinojot?
Bet... galų gale – normali pasaulio pusė nedirba. Šeštadienis. Ir nieks neieškos. Todėl man ši darbo diena trumpesnė. Aš taip sugalvojau.
Chebra, iškvieskit man taksą, please. Važiuoju prie vandenyno. Ten vartai stovi...
Ypatingi pageidavimai – tegu vairuotojas kalba angliškai... Na, kondicionierius būtų jau premium klasė... Dėkui.
„Do You speak English..? “
„YES! “ Cool. Pasakyta ir gipsas. Tai bent servisas.
Bet neužilgo pradedu blaškytis – nerandu, nejaučiu ir kitaip neatkreipia į save dėmesio kondicionierius. Kur? Atsakymas lyg granite iškaltas – „YES! ”…
Wow, wow, wow… Tai kalbi angliškai? „YES“...
Todėl atsidarau langą, atiduodu save aplinkybėms suvalgyti ir susikoncentruoju į vietines grožybes ir įžymybes... Taksistas, žinoma, stengiasi atidirbt – nors ir nuo kelionės pradžios NEBESUPRANTU aš angliškai, bet „pažiūrėkite į karę“ ir „pažiūrėkite į dešinę“ dar atskiriu... Tai neturi sienų... Tik spėju sukiot kamerą...
Aštuoniolika milijonų... Atitinkamas ir judėjimas. Military road. Pavadinimas viską pasako. Gatvės nesužymėtos, šaligatvių nerasta. Neišsimušam iš ritmo... Eilių gatvėjeje – tiek kiek pavyksta sudaryti „natūraliu eilių susidarymo būdu... “ Ar tai būtų karvė, ar pėstysis, ar dviratininkas, ar autobusas, kuris vos-ne-vos matosi iš jį apsėdusių ir apgulusių nešulių, keleivių, zuikių ir kitų nelabųjų. Din din din... variokai groja per automolių langus ir kėbulus.... Beprotiška ir beprasmiška, bet... negali pykt... Spausk klaksoną nespaudęs - kol nebumtelsi kažkam į užpakalį nepasitrauks. Bet kas svarbiausia – visi atsipūtę... Maždaug – na, jei jau taip nori, tai pasitrauksiu... visi spaudžia, beje - lyg tas garsas sureguliuotų eismą... Signalą spaudžiam mes, signalizuoja mums – neišsimušam iš ritmo...
Automobilis pristabdo – kaip mat visi langai aplimpa – ir din din din variokais, din din din... O aš žiūriu į dangų ir apsimetu, kad svajoju apie tas visas grožybes, nes esu nemąstantis turistas – paklusniai vykdau bene pirmąjį auksinį patarimą – neduok nei vienam nė penso! Nes kaip mat prisistatys visa tikslinė auditorija... Nuo aštuoniolikos milijonų, manau, procentas pakankamas susidarytų...
Nejučia pagalvoju, jei panašiai būtų Vilniuje, tai po pusdienio būtų malonu važinėti, gatvės ištuštėtų, o ligoninės persipildytų... Ne dėl avarijų, neįsijauskite... Štai jums kariškas vaizdelis – šaltiems ir išlaikytiems šiauriečiams lietuviams greit nusibostų problemas spręsti rodant vidurinįjį pirštą, mygiant klaksoną ir besikeikiant – jie gatvėse ir sankryžose iššoktų iš automobilių, ir kraujas būtų pralietas. Netgi, įtariu, šaunamieji ginklai prabiltų...
Per tris valandas besidairant į kairę ir dešinę viskas palaipsniui pasikeitė. Apart kvapo, žinoma... Bet jau nebeerzina. Koks 10 dienų ir tampi kietaskūris bei kietauoslis. Karštis, drėgmė, kvapas - din din din...
Judėjimas pastebimai pasidarė tvarkingesnis, atsirado šaligatviai (!!!), gatvių apšvietimas, o taip pat ir stiklo-betono statiniai. Kaip ir vietinis sitis? (CITY – past.). Ofisai? Net ir parduotuvės – panašios į parduotuves – su vitrinom (!) Žinoma, iki Manheteno toli... bet tai visiems toli iki Manheteno...
Nebeliko gatvėse išmaldaujančių šlubų, bekojų ir berankių vaikų ir variokų muzikos.
Tiesa – karvės ant gatvės liko... Sumąstau, kad tai ne tos pačios, kur buvo prieš kokias dvi valandas.. Šitos turtingesnės. Šventa...
Taksistas ištiesė ranką, ir, kraipydamas į šonus galvą pradėjo pasakot nuo laiko ir hepatito pageltusią šeimos ir gyvenimo istoriją – žmona, vaikai, ne mano rajonas, atgal grįžt nebeapsimoka – 500 rupijų. (Įprastas vaizdelis, ar ne?) 200 – sakau. Atsakymas išsamus – “YES”. Bet mano ranka su ištiestom kupiūrom švelniai atstumiama ir vėl...
Pasistumdom kurį laiką. Ai, nusiboodo. Palieku ant sėdynės 250 ir išsinešdinu velniop. Kaip transe.
Einu prie vartų.
Hare Krishna...